INTELIGENTAI – PIRMIEJI LIETUVIŠKŲ VADOVĖLIŲ AUTORIAI

Jūratė Jagminienė

Lietuvos švietimo istorijos muziejus

 

Tam, kad suprastume, kas esame, turime atsigręžti į praeitį – iš kur atėjome, ir, suprantama, susimąstyti, kur einame ir ką paliksime ateities kartoms…

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje atidaryta paroda iš ciklo „Iš tarpukario Lietuvos švietimo istorijos lobyno. Lietuvos inteligentai – vadovėlių mokykloms autoriai“, skirta Lietuvos švietimo istorijos muziejaus 90-osioms įkūrimo metinėms paminėti. Parodoje eksponuojami XX a. pr. nacionalinės mokyklos kūrimosi laikotarpį iliustruojantys dokumentai, nuotraukos, gausi vadovėlių mokykloms kolekcija, mokymo priemonės – iš viso daugiau kaip 380 eksponatų – originalų iš muziejaus fondų. (Muziejaus fonduose saugoma daugiau kaip 6 000 vadovėlių). Parodos tema labai plati ir įdomi. Joje kalbama ir apie Lietuvos inteligentiją, ir apie vadovėlius, ir apie Lietuvos pedagogams skirus periodinius leidinius, knygynus bei leidyklas, kurios leido vadovėlius. Norėtųsi straipsnį pradėti nuo pamąstymo, kaip suvokiama pati sąvoka „inteligentas“? Patiko kunigo Ričardo Doveikos mintys: „Inteligentas, kaip šiandienos sąvoka, ir inteligentas tuo tradiciniu supratimu, iš kurio esame paveldėję tą sąvoką, skiriasi. Kas prieš šimtą ar du šimtus metų formavo inteligento sąmonę? Tai buvo žmogus, kuris mokėjo skaityti ir rašyti, kuris laikėsi tam tikrų etikos ir mandagumo normų. Buvo svarbus gyvenimo būdas, garbės kodeksas, savišvieta. Inteligentas išaugo iš aplinkybių, kurios garantavo jam pragyvenimą, maistą, saugumą. Jo tikslas buvo ne sukurti kokį nors produktą, o paliudyti bendrą gėrį, kaip kryptį tautai ir valstybei judėti pirmyn. Būti inteligentu reiškė tarnystę tautai, visuomenei ir valstybei. Inteligentai keitė visuomenės santykius. Jie buvo vedliai“.[1] Būtent apie tokias asmenybes – tautos vedlius – straipsnyje ir bus kalbama.

XX a. pr. laikai buvo sunkūs. Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas stabdė Lietuvos kultūros ir švietimo raidą, bet kartu brandino politinę ir kultūrinę savimonę. Po 1905 m. Rusijos revoliucijos represijos kiek nurimo, ir lietuvių visuomenė, nors tebevaržoma, galėjo legalia spauda ir privačiomis mokyklomis plėsti švietimą. Mokyklose buvo leista mokyti lietuvių kalbos. Pirmieji šiomis sąlygomis pasinaudojo Lietuvos inteligentai. Jie būrėsi į įvairias organizacijas: Lietuvių mokytojų sąjungą (1905), Lietuvių mokslo draugiją (1907), švietimo draugijas (“Saulė”, “Rytas”, “Žiburys” ir kitas). Šios organizacijos rūpinosi kultūros, mokslo ir švietimo reikalais. Lietuvių mokslo draugija, kurios iniciatorius buvo Jonas Basanavičius, sutelkė moksliniam darbui išsklaidytas inteligentijos jėgas. Mokyklos Lietuvoje buvo privačios, o vadovėlius joms rengė inteligentai. Povilas Višinskis išleido “Mažą elementorių arba skaitymo ir rašymo mokslą“, A iš B (Antanas Kriščiukaitis) – „Naują elementorių“, Esmaitis (Stasys Matjošaitis) – „Sakalėlį“, A. Adata (Antanas Macejauskas) – „Pirmuosius skaitymus“, kunigas Juozas Ambraziejus – „Elementorių“, Juozas Damijonaitis – „ABC pradžiamokslį“, kurio viršelį iliustravo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam kariui, didžioji Lietuvos inteligentijos dalis pasitraukė į carinės Rusijos gilumą ir toliau tęsė pradėtus švietėjiškus darbus. Daugelis išsilavinusių lietuvių, žymių to meto pedagogų pasitraukė į Voronežą. Čia buvo steigiamos gimnazijos, įvairūs mokytojų kursai, leidžiami vadovėliai. Šiose gimnazijose dirbo: Pranas Mašiotas, Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis ir kiti. Šalia tiesioginio pedagoginio darbo jie rašė ir leido vadovėlius mokykloms: S. Kymantaitė-Čiurlionienė išleido „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatiją“, Rygiškių Jonas (J. Jablonskis) – „Mūsų rašybą“ ir „Mūsų žodynėlį“, P. Mašiotas – „Mokslo pasakas“, Stasys Matulaitis – „Lietuvių tautos istoriją“, Jonas Murka – „Vaikų darbymečiui“, Mykolas Biržiška – „Lietuvos geografiją“ ir t.t. Didžiausias M. Šikšnio nuopelnas buvo tas, kad jis drauge su P. Mašiotu, Z. Žemaičiu ir J. Jablonskiu ėmėsi didelio ir labai reikšmingo darbo – lietuviškų matematikos terminų norminimo. 1919 m. buvo išleistas M. Šikšnio parengtas „Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlis“. Tiek karo laikotarpiu, tiek pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais beveik kiekvienas lietuvių inteligentas šalia pagrindinės savo profesijos laikė garbe ir pareiga rašyti vadovėlius mokykloms. Tokie Lietuvos inteligentai kaip J. Jablonskis, Antanas Smetona, broliai Biržiškos, M. Šikšnys ir dar daugelis kitų tai darė dažnai be jokio atlygio, o kartais ir savo lėšomis.

Pirmieji nepriklausomos Lietuvos žingsniai švietimo srityje buvo nelengvi. Mokyklų būklė buvo apgailėtina: nebuvo mokykloms pritaikytų patalpų, trūko mokymo priemonių, vadovėlių, o ypač kvalifikuotų mokytojų. Mokyklose neturėjo bendros mokymo programos, todėl iš pagrindų reikėjo tvarkyti mokyklų darbą. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybė visą švietimo darbą organizuoti pavedė Švietimo ministerijai.1919 m. buvo parengta ir paskelbta laikinoji ketverių metų pradžios mokyklų programa, išleisti laikinieji mokytojų seminarijų įstatai, pradžios mokyklų mokytojų kursų įstatai.

Didelis trūkumas vadovėlių ir kvalifikuotų pedagogų, kurie galėtų rašyti vadovėlius, skatino lietuvių inteligentiją imtis dar didesnės iniciatyvos ir būti universaliais – S. Matjošaitis, J. Damijonaitis, J. Murka, Mečislovas Vasiliauskas, Augustinas Jakučionis, Antanas Busilas, Antanas Vireliūnas ir kiti rašė vadovėlius daugiau negu vieno dalyko vadovėlius. 1919 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos švietimo ministro įsakymu buvo sudaryta Knygų leidimo komisija, kuri visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį rūpinosi vadovėlių ir kitų mokymo priemonių rengimu bei leidimu. Stiprėjant Lietuvos valstybei, stiprėjo ir jos mokykla, gerėjo vadovėlių kokybė. Švietimo ministerija rūpinosi, kad mokyklas pasiektų tik geri ir reikalingi vadovėliai, literatūra bei kitos mokymo priemonės, todėl 1924 m. sudaryta Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija. Jos nariai parengtus vadovėlius ar mokymo priemones duodavo recenzuoti kompetentingiems atitinkamų dalykų specialistams, kurie spręsdavo apie jų tinkamumą mokyklai. Komisija daug dėmesio kreipdavo ne tik į veikalų turinį, bet ir į jų kalbą, tačiau vienas kitas vadovėlis, atsižvelgiant į jo reikalingumą, pirmaisiais tarpukario metais būdavo išleidžiamas ir su kai kuriais dalykiniais ar kalbos netikslumais. 1929 m. buvo išplėstas Švietimo ministerijos Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisijos darbas – sudarytos atskirų mokslo dalykų komisijos ne tik naujai parengtiems vadovėliams aptarti, bet ir anksčiau išleistiems peržiūrėti bei nustatyti, ar jie tinka mokykloms.

Vadovėlius ypač aktyviai pradėta vertinti ir recenzuoti 1925–1936 m., rengiantis švietimo reformai. 1929 m. Švietimo ministerijos direktyvuose siūlyta komisijai, prieš priimant sprendimus, recenzijas skelbti spaudoje, organizuoti vadovėlių konkursus. Šio darbo rezultatus mokyklos akivaizdžiai pajuto jau XX a. 4 deš. viduryje. Buvo išugdyti profesionalūs mokytojai, nusistovėjo mokymo programų turinys, buvo parengti originalūs vadovėliai, kurių kokybė, lyginant su laikotarpio pradžia, labai pasikeitė: visą švietimo sistemą vienijo ugdymo tikslai ir uždaviniai, kėlę tautos dvasią, dorą, visuomeniškumą, kūrybiškumą. Vadovėlius iliustravo žinomi profesionalūs dailininkai. Mokytojai galėjo pasirinkti vadovėlius. Populiariausi buvo Esmaičio „Sakalėlis“ (aštuonios knygos, kurių išleista per 30 leidimų), A. Jakučionio „Kelias į šviesą“ (trys dalys, elementorius išleistas net 26 kartus), J. Damijonaičio „ABC pradžiamokslis“, J. Jablonskio „Lietuvių kalbos gramatika“ (buvo ir tebėra vienas žymiausių lietuvių kalbos vadovėlių), Juozo Trinkūno „Spindulėlis“, Geručio (M. Vasiliausko) „Rūtelė“, J. Murkos „Vaikų darbymečiui“, Zigmo Kuzmickio „Lietuvių kalbos gramatika“, Jurgio Ambraškos, Stepo Zobarsko, Pelikso Šinkūno ir Vinco Ruzgo „Aušrelė“, M. Vasiliausko „Gimtasis žodis“, P. Mašioto, M. Šikšnio, A. Busilo, Kazio Klimavičiaus matematikos, V. Ruzgo gamtos pažinimo, A. Vireliūno geografijos ir kitų autorių vadovėliai. Beje, A. Vireliūnas tarpukariu buvo laikomas pirmuoju mokslinės geografijos pradininku Lietuvoje. Jis 1922 m. parengė lietuvišką gaublį. Kuriais metais jis buvo išleistas, nėra visiškai aišku. Remiantis enciklopediniais duomenimis, pirmasis lietuviškas gaublys buvo pagamintas Leipcige 1927 m. Tikėtina, kad būtent šis, A. Vireliūno parengtas ir „Švyturio“ bendrovės išleistas gaublys yra pirmas lietuviškas gaublys.

Recenzijos apie jau išleistus ir dar ruošiamus išleisti vadovėlius mokykloms bei aktualūs straipsniai pedagogikos, lietuvių kalbos, švietimo, kultūros tematika gausiai ir plačiai buvo publikuojami tuometinėje Lietuvos pedagogų periodinėje spaudoje: „Švietimo darbas“ (1919–1930), „Lietuvos mokykla“ (1918–1940), „Tautos mokykla“ (1927–1940), „Mokykla ir gyvenimas“ (1921–1941), „Mokykla ir visuomenė“ (1933–1936) ir kitur.

Vadovėlius mokykloms leido Juozapo Zavadskio leidybinė spaustuvė ir knygynas, turintis senas tradicijas Lietuvoje (Zavadskių šeimos dinastijos leidybinė-spaustuvinė veikla tęsėsi nuo 1803 m. iki pat 1940 m.), Abromo Ptašeko knygynas ir leidykla (veikęs 1866–1940 m. Kaune). 1906 m. Vilniuje įkurtas vienas iš pirmųjų lietuviškų knygynų – Marijos Šlapelienės knygynas, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo tapęs knygų platinimo centru. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metais M. Šlapelienės knygynas atliko didelį švietimo darbą – padėjo aprūpinti pradžios mokyklas, gimnazijas vadovėliais, trūkstama literatūra. Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai plėtėsi lietuviškų knygų leidyklų tinklas: 1918 m. įkurta knygų leidimo akcinė bendrovė „Švyturys“, 1919–1940 m. Kaune veikė Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos leidykla – vienintelė tuo metu valstybinė leidykla Lietuvoje, kuri leido vadovėlius mokykloms, juos derino su mokyklų programomis, organizavo knygų vertimą .1921 m. atidarytas „Dirvos“ knygynas ir leidykla bei spaustuvė, 1928 m. įkurta „Spindulio“ spaustuvinė-leidybinė bendrovė, 1920–1940 m. Kaune veikė knygų leidimo bendrovė „Vytis“, 1924–1940 m. – knygų leidimo bendrovė „Sakalas“ ir dar daug kitų leidyklų, kurios leido vadovėlius mokykloms ir kitą literatūrą. Stambiausia ir reprezentaciškiausia leidybinė įstaiga, veikusi nepriklausomoje Lietuvoje – kooperacijos bendrovė „Spaudos fondas“ (1921–1940), kuri organizavo mokslo priemonių gamybą, vadovėlių ir kitų knygų leidybą, steigė spaustuves, knygynus, knygų ir rašomosios medžiagos sandėlius Lietuvoje ir užsienyje. „Spaudos fondo“ bendrovė rūpinosi ne tik vadovėlių ir knygų leidyba, bet ir jų platinimu bei pardavimu.

Manau, kad tuometinių Lietuvos inteligentų nuopelnas tarpukario Lietuvos švietimo ir kultūros srityje yra neabejotinai didelis ir reikšmingas jau vien todėl, kad jie buvo pirmieji lietuviškų vadovėlių autoriai. Iš šių vadovėlių mokėsi ne viena mūsų tautos karta. Dar ir šiandien garbūs muziejaus lankytojai su didėle nostalgija ir akivaizdžiu jauduliu prisimena savo jaunystės vadovėlius, kuriuos varto atsargiai ir su didžiule pagarba.

Tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį – žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje – kuriame savo kartos ateitį…

Kaunas, 2012

[1] Medalinskas A. Inteligentai ir valstybė, Lietuvos žinios, 2011, sausio 21, p. 1.