JUOZAS DAMIJONAITIS – LIETUVIŠKOS MOKYKLOS KŪRĖJAS

Besibaigiant 2011 metams Lietuvos švietimo istorijos muziejuje paminėjome Juozo Damijonaičio (1871–1926) 140-ąsias gimimo metines ir visuomenei pristatėme virtualią parodą „Atminties spalvų retrospektyva. Juozas Damijonaitis – tarpukario Lietuvos švietėjas“. Tai jau penktoji paroda iš ciklo „Atminties spalvų retrospektyva“, kai virtualioje erdvėje galime prisiliesti prie mūsų tautos švietimo istorijos atminties lobyno, prisiminti Lietuvos inteligentų, nuveiktus darbus švietimo ir kultūros srityje. Tarp tokių inteligentų buvo ir J. Damijonaitis – pedagogas, vadovėlių mokykloms autorius, publicistas, visuomenės veikėjas.

2012-ieji metai – Muziejų metai. Mums, muziejininkams, šie metai ypatingi dar ir todėl, kad minėsime Lietuvos švietimo istorijos muziejaus 90-ąsias įkūrimo metines. Todėl, suprantama, visi mūsų darbai skirti muziejaus įkūrimo jubiliejinei sukakčiai paminėti.

Pristatant parodą, virtualioje erdvėje buvo demonstruojamos istorinės fotonuotraukos, dokumentai, rankraščiai, laiškai, vadovėlių pradinėms mokykloms kolekcija ir kitų nuveiktų darbų retrospektyva. J. Damijonaitis priklauso tai Lietuvos mokytojų–inteligentų kartai, kuri carinės Rusijos priespaudos metais dėjo pirmuosius akmenis į nacionalinės mokyklos kūrimosi pamatus, kovojo dėl teisės vaikus mokyti gimtąja kalba.

J. Damijonaitis gimė 1871 m. kovo 1 d. Antano ir Marijonos Damijonaičių šeimoje Beržiniškės kaime, Gudelių valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Juozas buvo vyriausias sūnus. Iš viso šeimoje augo keturi vaikai: jaunesni broliai Vincas ir Feliksas bei sesuo Natalija. Tėvas Antanas Damijonaitis vertėsi statybomis, o už gautas pajamas galėjo leisti visus tris sūnus į mokslus, tik sesuo Natalija liko prie ūkio. J. Damijonaitis mokslus pradėjo Višakio Rūdos pradžios mokykloje, o 1887 metais įstojo į Veiverių mokytojų seminariją

1890-aisiais baigęs Veiverių mokytojų seminariją, J. Damijonaitis, kaip ir daugelis to meto inteligentų, darbo Lietuvoje negavo, todėl buvo priverstas išvykti jo ieškoti svetur. 1890–1914 metais       J. Damijonaitis dirbo įvairiose Lenkijos pradinėse mokyklose, tačiau visą tą laiką, nors ir gyvendamas toli nuo gimtinės, domėjosi įvykiais Lietuvoje, bendradarbiavo slaptoje lietuvių spaudoje: „Draugijoje“, „Ūkininke“ (1893–1895 m.), vėliau „Vilniaus žiniose“ (1905–1906 m.). Pasirašinėdavo, kaip tuo metu buvo įprasta, slapyvardžiais: Beržininkietis, Pusmergaitė, Pusvyris, Pusmergelė. Buvo Lietuvių mokslo draugijos (LMD, 1907 m.) narys.

1914 m. J. Damijonaitis su žmona ir dviem dukromis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, didžioji lietuvių inteligentijos dalis pasitraukė į carinės Rusijos gilumą ir tęsė pradėtus švietėjiškus darbus. J. Damijonaitis iš pradžių pasitraukė į Jaroslavlį ir evakuotoje Marijampolės berniukų gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. Vėliau persikėlė į Voronežą ir evakuotoje Vilkaviškio berniukų gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, organizavo lietuvių mokytojų vasaros kursus. Dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti.

1918 m. J. Damijonaitis grįžo į Lietuvą. Kaune dirbo Aleksoto pradžios mokykloje mokytoju. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos žingsniai švietimo srityje nebuvo lengvi. Mokyklų būklė buvo apgailėtina. Nebuvo mokykloms pritaikytų patalpų, o ypač trūko vadovėlių ir kvalifikuotų mokytojų, kurie galėtų rašyti vadovėlius. Tokia padėtis skatino lietuvių inteligentiją imtis didesnės iniciatyvos ir būti universaliais. Rašyti vadovėlius buvo kiekvieno Lietuvos inteligento garbės ir pareigos reikalas… Tai ir darė tokie žinomi vadovėlių autoriai, kaip Stasys Matjošaitis (Esmaitis), Juozas Damijonaitis, Jonas Murka, Antanas Vireliūnas, Augustinas Jakučionis, Antanas Busilas, Pranas Mašiotas ir kiti, kurie rašė vadovėlius daugiau nei vienam dalykui.

1918 m. rudenį J. Damijonaitis paskirtas LR švietimo ministerijos įgaliotiniu Kauno miestui. Nuo 1919 m. pradžios jis paskiriamas Kauno miesto ir apskrities švietimo instruktoriumi, o 1923–1926 metais dirbo Kauno miesto pradžios mokyklų inspektoriumi. Šiuo laikotarpiu J. Damijonaitis faktiškai visiškai iš naujo sukūrė Kauno pradžios mokyklų tinklą. Jo pastangomis per palyginti trumpą laiką (septynerius metus) mokyklų skaičius išaugo nuo 23 iki 51 mokyklos. Pagerėjo ir mokyklų darbo sąlygos.

Tačiau didžiausią reikšmę Lietuvos mokyklai ir pedagoginei minties raidai turėjo J. Damijonaičio išleisti vadovėliai pradinei mokyklai. Po 1905 metų Rusijos revoliucijos J. Damijonaitis parengė visų pagrindinių dalykų vadovėlius pradinei mokyklai: elementorių „ABC pradžiamokslį“ (1906 m.), kurio viršelį iliustravo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Trumpą lietuvių kalbos gramatiką“ (1909 m., penki leidimai) ir „Aritmetikos vadovėlį“ (2 dalys, 1909 ir 1910 m.). Vėliau parašė ir išleido „Aritmetikos uždavinyną“ (3 dalys, 1922–1923 m., dvylika leidimų) bei skaitinius „Vaikų darželis“ (1922 m.).

J. Damijonaičio „ABC pradžiamokslis“ buvo pirmasis mokyklai skirtas elementorius, sudarytas rašymo–skaitymo metodu. Jame trys skyriai: ikiabėcėlinis, abėcėlinis ir skaitiniai. To nebuvo kituose, anksčiau išleistuose, elementoriuose. Sudarydamas elementoriaus skaitinius, autorius siekė duoti vaikui kuo daugiau žinių apie gimtąjį kraštą. Elementoriuje gausu straipsnelių gamtos, geografijos, istorijos, lietuvių literatūros, tautosakos tematika. Šalia skaitymo J. Damijonaitis pateikia įvairių gramatinių ir loginių pratybų. Tokia vadovėlio sudarymo metodika rodo, kad autorius domėjosi ir sekė žinomo rusų pedagogo Konstantino Ušinskio pradinio skaitymo mokymo metodika ir išmaniai, kūrybiškai ją pritaikė Lietuvos mokyklai. J. Damijonaičio išleistas lietuvių kalbos gramatikos vadovėlis buvo svarbus todėl, kad jis skleidė Jono Jablonskio sudarytos lietuvių kalbos gramatikos mokslą, terminologiją ir kūrė gramatikos mokymo metodiką. Visi šio autoriaus parašyti gramatikos, aritmetikos vadovėliai, skaitiniai buvo labai populiarūs ir plačiai vartojami tarpukario Lietuvos mokyklose ir po autoriaus mirties (1926 m.). Vadovėliai nuolatos buvo iš naujo redaguojami, taisomi ir leidžiami nauji leidimai. Paskutinis lietuvių kalbos gramatikos leidimas išėjo 1939 metais.

J. Damijonaitis ir J. Jablonskis buvo artimi bičiuliai. Abu buvo pasišventę mokslui, lietuvybei, lietuvių kalbai. Taip jau likimas lėmė, kad ir po mirties abu Lietuvos šviesuoliai atgulė amžinajam poilsiui greta, Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

Apie jų bičiulystę byloja muziejuje saugomi dokumentai, tarp kurių – vienas ypač vertingas J. Jablonskio laiškas, adresuotas J, Damijonaičiui. Manome, kad jis dar niekada ir niekur nebuvo publikuotas ir apie jo egzistavimą visuomenė nežino. Būtent virtualioje parodoje mes pirmą kartą viešai pristatėme unikalų dokumentą – J. Jablonskio laišką. Autorius prašo J. Damijonaičio surasti jo pažįstamai Zofijai Jucevičaitei-Nečajevienei mokytojos darbo kurioje nors lenkų ar rusų mokykloje – “ji labai reikalinga (duonos ir) darbo“. Laiške užsimenama, kad būtų gerai organizuoti lietuvių kalbos kursus tiems mokytojams, kurie sugrįžta iš Rusijos.

Kitas įdomus epizodas iš J. Damijonaičio gyvenimo… Nors pats dar 1909 metais buvo išleidęs „Trumpą lietuvių kalbos gramatiką, 1920-aisiais J. Jablonskiui ir Kazimierui Būgai Kaune suorganizavus lietuvių kalbos kursus mokytojams, tarp klausytojų buvo ir Damijonaitis, tada jau ėjęs Kauno miesto pradžios mokyklų instruktoriaus pareigas. Muziejuje yra išlikę tų kursų metu daryti užrašai. Virtualioje parodoje tarp kitų dokumentų buvo demonstruojami ir J. Damijonaičio originalūs, įdomūs, tvarkingi užrašai, autoriaus pavadinti „Jablonskio pamokos“. Jie vertingi tuo, kad galime sužinoti kokius lietuvių kalbos dėstymo metodus tuomet naudojo J. Jablonskis, o ir pats lietuvių kalbos vadovėlių autorius J. Damijonaitis. Kitas įdomus eksponatas – J. Damijonaičio rašinių sąsiuvinis. Rašiniai įdomūs ne tik pažintine–istorine prasme ( pavyzdžiui, rašinys „Iš Tomo Žilinsko gyvenimo“), bet ir tuo, kad kritinės pastabos parašytos ne tik J. Jablonskio, bet paties Tomo Ferdinando Žilinsko. ranka.

J. Damijonaičio gyvenimas ir darbai liudija apie didžiulį jo atsidavimą savo veiklos sričiai, ypač didelę pagarbą ir dėmesį lietuvių kalbai. J. Damijonaitis rūpinosi, kad lietuviški vadovėliai pasiektų ir JAV gyvenančių lietuvių vaikus. 1921 m. Čikagoje lietuvių leidybinė bendrovė „Draugas“ išleido J. Damijonaičio „Trumpą lietuvių kalbos gramatiką“ (perspausdinta 1914 metų laida).

J. Damijonaičio gyvenimas nebuvo ilgas, tačiau labai prasmingas. Jis savo pedagogine veikla nusipelnė didelės pagarbos ir autoriteto ne tik kaip Kauno miesto pradžios mokyklų inspektorius, vadovėlių mokykloms autorius, visuomenės veikėjas, bet ir kaip aktyvus gimtosios lietuvių kalbos puoselėtojas. Ne atsitiktinai Kaune, Aleksote viena gatvių, kurioje jis gyveno, pavadinta J. Damijonaičio gatve.

Kaunas, 2016