LIETUVOS ŠVIETIMO ISTORIJOS MUZIEJUS. EDUKACINĖ VEIKLA.

Irma Gūžienė

Lietuvos švietimo sitorijos muziejaus komunkacijos koordonatorė

LIETUVOS ŠVIETIMO ISTORIJOS MUZIEJUS. EDUKACINĖ VEIKLA.

Lietuvoje kaip ir kitose šiuolaikinėse visuomenėse išgyvenamas kaitos laikotarpis, kupinas naujų technologijų, politinių, ekonominių, socialinių bei mokslinių pasikeitimų.

Didėjanti globalizacija, žinių plėtra, konkurencija, daugiakultūrės visuomenės padariniai privertė pagalvoti apie muziejaus vaidmenį besikeičiančioje visuomenėje ir atliepti tos visuomenės poreikius skatinant jaunus žmones vystyti įvairius gebėjimus, plėsti jų kultūrinio gyvenimo spektrą; palaikyti pagyvenusių žmonių bendruomenes.

Kultūra yra kaip gyvybė, kurios palaikymo ir globos negalima atidėti nė akimirkai, kaip negalima atidėti pavasarį sėjos ar rudenį derliaus dorojimo (V.Bagdonavičius).

Taip Lietuvos švietimo istorijos muziejus suvokia atsakomybę šviečiant visuomenę, didinant socialinę integraciją.

Vienas seniausių muziejų Nepriklausomoje Lietuvoje

Lietuvos švietimo istorijos muziejus, įkurtas dar 1922 m. tuometinės Kauno miesto savivaldybės kaip Pedagoginis muziejus, yra vienas iš trijų seniausių muziejų nepriklausomoje Lietuvoje. Ilgus dešimtmečius glaudęsis įvairiose Kauno vietose, nuo 2000 metų muziejus įsikūrė tinkamose, muziejinei veiklai pritaikytose patalpose Vytauto prospekte.

Geležinkelio stotį su miestu jungiantis Vytauto prospektas – viena Kauno arterijų. Skambiu vardu pavadintas prospektas išskirtinis, turi dvi stotis – Autobusų ir Geležinkelio. Jis baigiasi K. Reisono suprojektuotu Žemės ūkio rūmų pastatu, K. Donelaičio ir Parodos g. sankryžoje, čia pat V. Landsbergio-Žemkalnio pastatas – buvę tarpukario apskrities savivaldybės rūmai, dabar Kauno apskrities policijos pastatas.

Anuomet, kai geležinkelis turėjo didelę strateginę reikšmę, o traukiniai vertinti kaip didinga transporto priemonė, ši miesto dalis, Geležinkelio stoties prieigos, buvo tarsi laikinosios sostinės vartai, kur virė gyvenimas, o miestiečiai džiūgavo girdėdami garvežių puškavimą, jų leidžiamų sirenų garsus.

Šiandien šios nepelnytai pamirštos miesto dalies svarbą didina, ją garsina ir gaivina Lietuvos švietimo istorijos muziejus, tęsdamas žymaus pedagogo, vadovėlių autoriaus, visuomenės veikėjo, muziejaus įkūrėjo ir ilgamečio jo direktoriaus Vinco Ruzgo (1890–1972) darbus. Anuomet jo pastangomis muziejus tapo ne tik jaunuomenės ugdymo, bet ir Kauno kultūrinio gyvenimo centru. Šiandien muziejuje ne tik pristatomi išskirtiniai Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkiniai, Lietuvos švietimo istorija, bet ir inovatyviai, interaktyviai vykdoma suaugusiųjų ir jaunimo kultūrinė edukacija.

Edukacija, kultūrinės veiklos muziejuje

Modernioje vartojimo visuomenėje muziejus – kultūrinės sklaidos centras, atminties institucija su gausybe sukauptų kultūros vertybių, turi pritraukti lankytojus, atlikti kitas svarbias funkcijas, prisiderinti prie šiuolaikinės visuomenės iššūkių.

Lietuvos švietimo istorijos muziejus siekia būti įdomus ne tik savo turiniu – eksponatais, bet ir patrauklia, gerai apgalvota eksponavimo forma. Inovatyviose edukacinės veiklos zonose vykdoma interaktyvi kultūrinė edukacija. Šiuolaikiškoje ekspozicinėje erdvėje yra galimybė pajusti, paliesti, atrasti save (pvz.: ekspozicijose „Iš amžių glūdumos į mus“, „Senosios gamtos mokslų vaizdinės priemonės. XX a. I-oji pusė”, „XVII–XX a. švietėjai dailėje“).

Muziejuje naudojamos vaizdinės mokymo priemonės papildo ir sustiprina išgirstų žinių poveikį, padeda greičiau ir geriau suprasti informaciją apie muziejinius eksponatus (pvz.: ekspozicijos seniausiojo laikotarpio salėje (XIV–XIX a.) bei salėje Švietimas Lietuvoje 1904–1940 m.)). Muziejaus klientą taip pat pasiekia išvažiuojamosios ekskursijos, virtualios parodos.

Pasauliui sparčiai keičiantis, muziejus stengiasi lanksčiai ir kūrybingai įtraukti lankytoją į edukacinį procesą. Edukacinės programos moksleiviams muziejuje organizuojamos naudojant žodinius, vaizdinius, praktinius, darbo su vaikais metodus. Žodiniai – dažnai dialogo, pokalbių, diskusijų pagrindu arba dirbant mažomis grupėmis, tolerantiškai priimant įvairiausius lankytojų pasaulio interpretavimo būdus, orientuojantis į patį edukacijos procesą, o ne taikant didaktinį pokalbį (pvz.: edukacinė programa „Mokykla vakar ir šiandien“).

Tokių diskusijų tikslas – prasmės kūrimas, kuriuo siekiama aktyviai bendradarbiauti, o ne konkuruoti ar priešpastatyti savo nuomonę. Vadovaujantis šiuolaikiniu mokymu, muziejus stengiasi ne mechaniškai perduoti žinias, bet plėtoti jaunojo lankytojo supratimą, požiūrį, vertybes.

Muziejuje taikomi vaizdiniai edukacijos metodai jungiami su praktiniais kūrybingumui ugdyti taikomais metodais (pvz.: edukacinė programa „Kaip žaidė mano senoliai”). Dažnai tai būna savarankiškos užduotys, praktiniai darbai, padedantys suformuoti ir tobulinti įgūdžius (pvz.: edukacinė programa „Dailyraštis tarpukario Lietuvos mokykloje“), žaidybiniai, vaidybiniai (pvz.:“ edukacinė programa „Kaip skaito tėtis“), pasinėrimo į praeitį rekonstrukcijos metodai (pvz.: edukacinė programa „Daraktorinė (slaptoji) XIX a. mokykla“), interaktyvaus mokymo metodai, kur lankytojas pats gali šviestis ir auklėtis.

Visada netikėtas žaidimas moksleiviams yra spontaniškas ir įdomus procesas. Nėra ribos tarp žaidimo ir kūrybos – tai kūrybinis procesas (pvz.: edukacinė programa „Legendos gamtoje“), sąlygojamas laisvos, savanoriškos veiklos, teikiančios malonumą. Žmogus gyvendamas socializuojasi, įgyja socialinę ir profesinę patirtį, o žaidimo metu išgyvena įvairius jausmus, kurie padeda vystytis kaip individualybei ir kaip kolektyvo nariui. Sudarant žaidiminę situaciją, kūrybinė veikla pasireiškia akivaizdžia forma, įsijungia moksleivių vaizduotė, mąstymas; plėtojamas bendras žaidimo siužetas. Pastabus, svarbus žaidimo ir veiklos partneris – muziejaus edukatorius. Žaidžiamų vaidybinių žaidimų (pvz.: edukacinė programa „Daraktorinė (slaptoji) XIX a. mokykla“) elementai edukacijos procese visapusiškai ugdo asmenybę, augina ir brandina žmogų. Vaidybinis veiksmas pats savaime padeda atsipalaiduoti, sumažini bendravimo baimę, išugdyti geranoriškumą, toleranciją ir kūrybinio atsivėrimo nuostatą. Dalyviams tai džiaugsmo šaltinis, gera emocinė atmosfera.

Visoje Europoje švietimo sistemose vis labiau pripažįstama vaikų kūrybingumo, meninio ugdymo svarba formuojant jaunų žmonių gebėjimus, akivaizdus ryšys tarp kūrybingumo ir kultūrinio sąmoningumo.

Kokią vietą užima menai? Mokykloje meniniam ugdymui oficialiai skiriamas laikas yra nepakankamas, muziejus skatina kultūrinio sąmoningumo kėlimą per meninių gebėjimų, žinių ir suvokimo lavinimą, įtraukiant įvairias meno rūšis, skatina dalinimąsi menine patirtimi.

Muziejuje nuolat organizuojami vaikų bei jaunimo vizualaus meno, muzikiniai pasirodymai, teatro spektakiai, teatralizuotos edukacinės programos, šokių pasirodymai, fotografijos, tapybos, rankdarbių parodos.

Skatinant mokinių kultūrinę įvairovę per menus, kultūrinį paveldą, ugdant vaikų saviraišką, soialinius gebėjimus, jų pasitikėjimą ir savigarbą, bendravimo gebėjimus, muziejus inicijuoja meninių ir kultūrinių vietų lankymą (būrelis „Jaunasis muziejininkas”), bendradarbiavimą su menininkais (poezijos, prozos popietės, knygų pristatymai), inicijuoja dienos vasaros stovyklas socialiai remtiniems vaikams. Muziejuje organizuojamos įvairios šventės, koncertai, festivaliai, kuriuose skatinami dalyvauti moksleiviai apjungiant menus, kultūrą ir švietimą. Skiriamas dėmesys kūno lavinimui (suaugusiųjų grupės).

Muziejuje organizuojama veikla visoms gyventojų kategorijoms – nuo pačių mažiausių iki brandaus amžiaus žmonių.