SAMANOTA VIENO FABRIKO ISTORIJA…

Gabija Mackevičiūtė

Lietuvos švietimo sitorijos muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja

Visi gerai žinome Akmenės cemento fabriką, pagrindinį šios statybinės medžiagos eksportuotoją į užsienį bei tiekėją Lietuvoje. Bet tai ne pirmasis cemento gamintojas Lietuvoje. Vargu ar rasis bent keletas tautiečių (ne akademinio pasaulio žmonių) žinančių, kur buvo pastatytas Akmenės fabriko pirmtakas. Šių industrijos ir technikos paveldo metų proga prisiminkime statybinių medžiagų gamybos Lietuvoje pradžią, cheminių technologijų pionierius, pirmąjį mažą cemento fabrikėlį Dzūkijoje.

Taigi, istorija mus atgręžia į XX a. pradžią, į negausų modernių technologijų entuziastų ratelį, suburtą jauno Kijevo politechnikos instituto profesoriaus Prano Jodelės. Tyrinėdamas mergelio, kalkių, molio, tufo ir kitų mineralinių žaliavų savybes, jų degumą, atsparumą šalčiui, karščiui, drėgmei, profesorius P. Jodelė ieškojo tinkamiausių derinių portlandcemenčio gamybai Lietuvoje. 1909 m. jis išleido pirmą originalų statybos medžiagų technologijų kurso vadovėlį rusų kalba (Краткое руководство к испытанию строителъных материалов, Составителъ Ф. И. Иоделло, Киев, 14 с. с илл.). 1908–1913 m. vasaromis vykdė geologinius tyrinėjimus Lietuvoje. Aptikęs žaliavos telkinių bandinius vežėsi juos į Kijevą. Instituto chemijos laboratorijoje, atlikęs tyrimus, specialiose krosnyse išdegė pirmuosius lietuviško cemento pavyzdžius. Rezultatams nenuvylus, P. Jodelė apsisprendė pradėti statybinių medžiagų pramonę Lietuvoje. Cementui gaminti buvo pasirinkta kreidos mergelio klodais gausi teritorija Dzūkijoje, Merkio upės krantuose netoli Valkininkų, Dziegciorių (dabar Mielupio) kaime. Novatoriško verslo partneriai: inžinierius-technologas profesorius P. Jodelė, agronomas-miškininkas Jonas Masiulis, inžinierius Tomas Naruševičius, farmacininkas Bartolomėjus Čepulis ir daktaras Jonas Basanavičius, nederlingose, bet mineraliniais ištekliais turtingose žemėse, įgijo 19 ha sklypą, reikiamą modernią gamybos įrangą (patentuotą Genrih Lantcz firmos). 1913 m. ėmė veikti pirmasis cemento fabrikas Lietuvoje – su viena Šneiderio tipo šachtine krosnimi, žaliavos dumblinimo baseinu, rutuliniu malūnu. Buvo sukurtos darbo vietos ir tai turėjo padėti gerinti skurdžią vietos gyventojų buitį. Sėkmingą gamybos startą nutraukė I-as pasaulinis karas. P. Jodelė buvo pašauktas į tarnybą Rusijos karo pajėgose inžinieriumi. Karo metais fabrikas buvo nuniokotas, o pokario – Lenkijos-Lietuvos politinis konfliktas neleido cemento gamybos veiklos jame atnaujinti. Tačiau, cemento gamybos, statybinių technologijų modernizacija, cemento pramonės plėtra Lietuvoje išliko vienu aktualiausiu P. Jodelės profesinės veiklos baru. 1928 m. Pranas Jodelė, imatrikuliuojamas Lietuvos universiteto rektoriumi, šventinėje kalboje ne tik aktualizavo Lietuvos statybinės pramonės klausimus, bet ir propagavo cemento gamybą Lietuvoje, teigdamas: „Jei cementas būtų gaminamas pas mus, tai jo pritaikymas ir vartojimas dar labiau padidėtų (žemės ūkio statyboje – tvartų, klojimų grindiniams, čerpėms, drenoms, kai kurių ūkio trobesių sienoms, kt.). Bet ir dabar, net šykščiai vartodami portlandcementį, mes sumokame už jį užsieniečiams apie 5000 000 litų kasmet… Tad ar negalima būtų gaminti portlandcementį Lietuvoje? Cemento fabriko pastatymas ir cemento gamybos organizavimas dabar nėra lengvas ir cemento gamybos konjunktūra nelabai palanki. Mūsų gaminamo cemento kaina gal ir nebūtų žemesnė už įvežto cemento kainą. Bet to nereikėtų bijoti, nes ir duoną mes pagaminame ne pigiau kaip ir kituose kraštuose, o vis dėlto žemės arti neatsisakome. Taigi, ir cemento gamybos kūrimu reikia susirūpinti“ (P. Jodelė, Cementas ir jo gamybos sąlygos Lietuvoje, Kosmos, 1929, Nr. 4, p.137–142.). P. Jodelė išleido ne vieną knygą, rašė mokomuosius bei populiarius straipsnius naujų cheminių technologijų tema (vadovėlius lietuvių kalba: „Statybos medžiagų technologija“ (Kaunas, 1923), „Statybinės medžiagos“ (Kaunas, 1948)), straipsnius: „Trobų statymui medžiaga“ (Mūsų žemė, 1921, Nr. 4, p. 4–6), „Dėl plytų gamybos“ (Technika, 1924, Nr.1, p. 110–116), „Tinkamesnės medžiagos gatvėms grįsti“ (Ten pat, p. 138–140), „Cemento gamybos galimumai Lietuvoje“ (Tautos ūkis, 1931, Nr. 1, p. 13–14) ir daugelis kitų). Tiek dirbdamas Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas), tiek Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos įsteigto Lietuvos Energijos ūkiui ir žemės turtams komiteto, Žemės turtams tirti komisijoje (nuo 1936 m.) P. Jodelė su bendraminčiais toliau uoliai ieškojo Lietuvoje kvarcinio smėlio, kreidos mergelio, klinčių klodų, kitų reikiamų žaliavų statybinėms medžiagoms gaminti. Gręžti žvalgomieji gręžiniai. Žaliavos kokybė tirta universiteto laboratorijose. Universiteto inžinierių bei geologų, technologų A. Damušio (Domaševičiaus), S. Sčesnulevičiaus, J. Rugieniaus, B. Matulevičiaus atliktos grunto studijos visoje Lietuvoje. Bene svariausi Lietuvai, P. Jodelės vadovaujamų, A. Damušio, S. Sčesnulevičiaus, V. Guobio vykdytų geologinių tyrimų Menčių–Karpėnų–Vegerių apylinkėse rezultatai. Aptikti dideli klinčių telkiniai, parengiamieji jų eksploatacijos tyrimai ir padėjo pamatus Akmenės cemento fabriko atsiradimui ir itin produktyviai veiklai tiek sovietmečiu, tiek ir dabar…

Tad, šiandien cemento gamybą Lietuvoje tapatindami su „Akmenės Cementu“ atminkime samanotus pirmojo lietuviško cemento fabriko likučius, tebeįrančius Dzūkijos miškų ramybėje…