Veiverių mokytojų seminarijos seminaristų pasipriešinimas carinei Rusijos administracijai

Indrė Bočkutė

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

Veiverių mokytojų seminarijos seminaristų pasipriešinimas carinei Rusijos administracijai

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomas išskirtinis dokumentų rinkinys, reprezentuojantis modernios švietimo sistemos Lietuvoje kūrimosi pradžią ir leidžiantis pažinti skirtingus šio proceso etapus. Muziejaus rinkiniuose sukaupta itin turtinga Veiverių mokytojų seminarijos kolekcija, sudaryta iš įvairių dokumentų, atsiminimų ir fotografijų. Šioje kolekcijoje saugomas restauruotas ir itin svarbus Veiverių mokytojų seminarijos mokinių skundas Suvalkų mokyklų direkcijai. Šis skundas liudija vieną iš pasipriešinimo carinei administracijai epizodų.

1866 m. Veiveriuose, remiantis Rusijos caro Aleksandro II įsakymu, buvo įsteigti mokytojų pedagoginiai kursai. Šie kursai 1872 m. pertvarkyti į Veiverių mokytojų seminariją, kuri veikė iki 1918 m. Veiverių mokytojų seminarija buvo įsteigta buvusiame pašto arklidžių pastate[1]. Šalia Veiverių nutiesus geležinkelį ir 1861 m. pro Mauručius ėmus važinėti traukiniams, arklinis paštas tapo nebereikalingas, todėl buvo uždarytas, o pastatas sutvarkytas, aprūpintas nauja įranga ir pritaikytas kitoms reikmėms[2]. Prie seminarijos veikė pavyzdinė pradžios mokykla, kurią lankė dalis būsimų seminaristų. Pradžios mokykloje seminaristai galėdavo atlikti praktiką. Pedagoginiai kursai, 1872 m. pertvarkyti į Veiverių mokytojų seminariją, buvo skirti išimtinai lietuvių valstiečių vaikams, tačiau realybėje seminarijoje mokėsi ir kitų tautybių vaikai (rusai, lenkai, vokiečiai ir žydai)[3]. Veiverių mokytojų seminarijoje, per visą jos gyvavimo laikotarpį, parengti 1024 mokytojai, iš jų apie 800 buvo lietuviai[4].

Veiverių mokytojų seminarijos pastatas 1966 m. P. Juozapavičiaus nuotrauka. Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių.

Carinei administracijai pradėjus uždarinėti parapijines mokyklas ir pradėjus siekti sekuliarizuoto švietimo, gimė idėja, jog mokykla gali tapti vienu iš rusifikacijos įrankių. Tačiau tam reikėjo carinei administracijai lojalių mokytojų. Būtent dėl šios priežasties imtos steigti mokytojų rengimo įstaigos Rusijos imperijoje. Viena tokių įstaigų, turėjusių prisidėti prie krašto rusifikacijos, buvo Veiverių mokytojų seminarija[5]. Visi seminarijoje dirbę mokytojai buvo rusai arba carinei administracijai lojalūs asmenys. Itin griežti rusifikatoriai buvo seminarijai vadovavę inspektoriai. Seminarijoje visi dėstomieji dalykai, išskyrus lietuvių kalbą, buvo dėstomi rusų kalba. Tarpusavyje seminaristai taip pat turėjo bendrauti rusiškai. Veiverių mokytojų seminarijoje iki 1905 m. buvo griežtai draudžiama vartoti lietuvių kalbą bei skaityti uždraustą lietuvišką spaudą. Šiems draudimams nepaklusę seminaristai susilaukdavo nuobaudų, o kartais net būdavo pašalinami iš seminarijos be teisės grįžti atgal. Taisyklių laikymąsi prižiūrėdavo mokytojai ir seminarijos inspektoriai. Kilus įtarimui, jog seminaristai nesilaiko šių draudimų, seminarijos bendrabučiuose būdavo atliekamos kratos, vykdavo seminaristų tardymai[6].

Vienintelė išimtis – lietuvių kalbos mokytojai ir seminarijos kepelionas, kurie buvo lietuviai ir priešinosi mokinių rusifikacijai[7]. Vienas tokių mokytojų buvo Antanas Matulevičius, kuris seminaristus mokė ne tik lietuvių kalbos gramatikos, bet ir lietuvių literatūros, istorijos. Kadangi A. Matulevičius lietuvių kalbą dėstė plačiau nei buvo numatyta programoje, jam ne retai tekdavo teisintis vyresnybei. Į kaltinimus, kad savo kursą dėsto per plačiai, jis atsakydavo, jog papildomus klausimus iškelia patys seminaristai ir jis privalo į juos atsakyti. Dėl šios priežasties jis galėjo tęsti savo darbą. Lietuvių kalbos mokytojai stengdavosi išlaikyti lietuvių kalbos prestižą, taip pat įtraukti mokinius į tautosakos rinkimą[8]. Kitas lietuvių kalbos mokytojas, Tomas Žilinskas, dėjo pastangas, kad seminarijos bibliotekoje visada būtų lietuviškų knygų, seminaristus skatino atsisakyti „graždankos“ vartojimo[9]. Tačiau tai tik keli pavyzdžiai, iliustruojantys, jog lietuviai mokytojai stengėsi ugdyti seminaristų tautinį identitetą ir priešinosi mokinių rusifikacijai.

Veiverių mokytojų seminarijos mokytojai 1912 m. Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių.

Dalis lietuvių seminaristų ir patys stengėsi išlaikyti savo tautinį identitetą ir priešintis rusifikacijai. Apie nelegalios lietuviškos spaudos gavimą ir skaitymą pasakoja seminaristas Pranas Dovydaitis: „Nežiūrint griežčiausiai persekiojamų lietuvių raštų, mes vis dėlto apsčiai gaudavom lietuviškų knygelių ir laikraščių. Bene didžiausiu jų pristatytoju mokiniams tuomet yra buvęs anksčiau kalbėtas draugas Vladas Žiūrys iš Žiūrių Gudelių. Tais metais jis gyveno Malonio bute ir kiekviena gera proga gabeno iš artimiausio knygų nešimo punkto knygelių ir laikraščių. Iš laikraščių aš tik gaudavau socialistinį „Darbininkų Balsą“. Pakraipa tuomet mums nerūpėjo; skaitėm visa, kas tik lietuviška.“[10]. Seminaristai ne tik žinojo, kaip gauti draudžiamos lietuviškos spaudos, bet ir buvo įgudę ją slėpti nuo mokytojų ir seminarijos inspektoriaus[11]. Seminaristai prisidėjo ir prie lietuviškų organizacijų veiklos – tiek pasaulietinių, tiek ir religinių[12]. Lietuviška periodinė spauda, lietuviškos organizacijos bei seminarijos mokytojų pastangos veikė lietuvių seminaristų tautinį identitetą. Seminaristai buvo skatinami prisidėti prie tautinio atgimimo judėjimo, priešintis carinei administracijai ir jos primetamoms taisyklėms.

Veiverių mokytojų seminarijos II kurso auklėtiniai 1904-1905 mokslo metais. Dalis auklėtinių vėliau pateko į Marijampolės kalėjimą už dalyvavymą 1905 m. protestuose. Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių.

Tautiškai susipratę seminaristai ėmė rengti skundus ir protestus. Pirmasis didesnis mokinių protestas įvyko 1904 m. rudenį. Seminaristai, neapsikentę seminarijai vadovavusio aršaus inspektoriaus Protopopovo elgesio, kreipėsi į Mokytojų Tarybą, jog seminarijos inspektorius turėtų būti pakeistas nedelsiant. Seminaristai pareiškė, jeigu šis reikalavimas būtų neįvykdytas, jie yra nusiteikę protestuoti ir nebelankyti pamokų. Mokytojų Taryba šį skundą atmetė, todėl seminaristai nusprendė kreiptis į Suvalkų gubernijos mokyklų direkciją. Pastarąjį skundą pasirašė 80 seminaristų. Skunde mokiniai ne tik prašė pakeisti seminarijos inspektorių, tačiau taip pat aprašė nepateisinamą ir nepadorų jo elgesį, kaltino jį girtuokliavimu, prastu mokymu, seminaristų persekiojimu ir net kratų rengimu mokinių kambariuose[13]. Kurį laiką seminaristai iš tiesų organizavo protestą ir nelankė seminarijos[14]. Atsižvelgiant į seminaristų skundą, inspektoriaus elgesio tyrimui buvo suformuota komisija, galiausiai pradėti seminaristų tardymai. Seminaristai laikėsi vieningai, tačiau ėmus juos tardyti po vieną – palūžo[15]. Galiausiai protesto reikalavimai liko nepatenkinti, inspektorius liko dirbti seminarijoje, tiesa, neilgam. 1905 m. rudenį senasis inspektorius buvo pakeistas nauju. Seminarijos inspektoriaus pasikeitimas galėjo būti ir seminaristų skundų pasekmė. Tuo tarpu seminaristai susilaukė gan griežtų bausmių: trys moksleiviai buvo pašalinti iš mokyklos, keletas seminaristų liko antriems metams, vienas rusas neteko stipendijos, o kai kurie susilaukė švelnesnių bausmių – gavo prastus pažymius dėl savo elgesio[16].

Veiverių mokytojų seminarijos mokinių skundas Suvalkų direkcijai. Aversas. Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių.

Veiverių mokytojų seminarijos mokinių skundas Suvalkų direkcijai. Reversas. Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių.

Antrasis mokinių streikas kilo 1905 m. Streiką paskatino visą Rusijos imperiją krėtę revoliuciniai įvykiai, nuolatinis mokinių spaudimas ir rusifikacinės nuotaikos seminarijoje, kurias kurstė mokytojai ir inspektorius. Tačiau žiežirba, įplieskusia streiką, tapo keistas įvykis – vieną rytą seminaristai rado caro portretą išbadytomis akimis, dėl ko mokyklos vadovybė pradėjo tyrimą[17]. Seminaristai buvo gana vieningi ir protestavo kaip išmanydami. Vieną dieną seminaristai sumanė iš savo kepurėlių išsisegti Veiverių mokytojų seminarijos ženkliukus ir per pertrauką sudarė protesto eiseną[18]. Seminaristus agituoti skatino ir Vincas Mickevičius-Kapsukas, kuris slapta lankėsi seminarijoje ir padėjo mokiniams parengti reikalavimų sąrašą mokyklos vadovybei[19]. Prašymas nebuvo itin platus, tačiau jame buvo reikalauta atsisakyti tendencingų vadovėlių, suteikti daugiau teisių lietuvių kalbai mokykloje bei patiems seminaristams. Šį prašymą pasirašė 65 moksleiviai[20]. Visgi prašymas buvo atmestas, o jį pasirašę moksleiviai, Mokytojų Tarybos sprendimu, buvo pašalinti iš mokyklos[21].

Seminaristus agitavo ir Lietuvos Mokytojų Sąjunga[22]. Jos atstovas taip pat bandė palaikyti seminaristų protestą bei padėjo parengti naują reikalavimų sąrašą, kuris vėliau buvo išspausdintas ir „Vilniaus žiniose“. Peticija buvo gana plati ir gerai parengta: peticijoje reikalauta visus kursus, išskyrus rusų kalbą, dėstyti lietuviškai; į seminariją priimti tik lietuvius, kaip ir numatyta seminarijos taisyklėse; seminarijoje mokytojais skirti lietuvius ar bent mokančius lietuviškai; priimti atgal pašalintus seminaristus; įvesti teisingą mokinių ir mokytojų tarpusavio ginčų sprendimo sistemą, ir daug kitų reikalavimų, liečiančių mokinių asmeninį gyvenimą ir mokslą seminarijoje. Šią peticiją pasirašė 112 moksleiviai[23]. Moksleiviai nusprendė protestuoti ir nelankyti seminarijos, kol nebus patenkinti jų reikalavimai. Seminarijos inspektorius stengėsi įbauginti seminaristus, grasino jiems, jog negrįžę mokytis bus pašalinti be teisės grįžti arba bus kreipiamasi į aukštesnes institucijas, kas galėjo reikšti skaudžias pasekmes[24]. Galiausiai seminaristai neatlaikė ir palūžo. Dalis mokinių išsigando grasinimų, dalis patyrė spaudimą iš artimųjų ir grįžo mokytis į seminariją. Visi grįžę mokytis seminaristai privalėjo pasirašyti pasižadėjimus daugiau neprotestuoti[25]. Tačiau didelė dalis mokinių sulaukė itin skaudžių pasekmių dėl dalyvavimo protestuose – apie 17 veiveriečių pateko į Marijampolės kalėjimą[26]. Nors seminaristų reikalavimai ir nebuvo patenkinti, vis dėlto seminarijoje vykdoma rusifikacija tapo švelnesnė. Kaip prisimena pedagogas Juozas Lazauskas, po 1905 m. nebebuvo draudžiama ne tik lietuviška spauda, bet ir leista tarpusavyje bendrauti lietuviškai. Nepaisant šių atlaisvinimų, mokytojai vis dar skatindavo mokinius vartoti rusų kalbą ir pamokų metu,  ir laisvalaikiu. Taip pat po 1905 m. protestų buvo praplėstas lietuvių kalbos kursas, atsirado etatinis mokytojas[27].

Veiveriečiai Marijampolės kalėjime 1906 m. Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių.

Vis dėlto ir be protestų seminarijoje vis dar kildavo neramumų, tačiau jie nebebūdavo taip masiškai organizuoti. Naujieji neramumai pasireikšdavo itin radikaliais išpuoliais ir pasikėsinimais. Pavyzdžiui, vieną kartą seminarijos sode buvo susprogdinta bomba, o mokyklos inspektoriui teko susirūpinti savo saugumu tada, kai kažkas nusprendė šauti į jo miegamojo langus[28]. Visgi neaišku, ar šie išpuoliai buvo organizuojami siekiant tų pačių tikslų, kaip ir anksčiau organizuotais protestais. Minėtieji išpuoliai galėjo būti ir pavieniai nutikimai, nesusiję su anksčiau organizuotais protestais.

Seminaristai protestuodavo ir savo tikslų siekdavo gana vieningai, tačiau mokyklos administracija atkakliai stengėsi juos suskaldyti tardant ir baudžiant atskirai. Būtent tokiu būdu mokiniai būdavo palaužiami. Visgi pokyčiai seminarijoje nebuvo seminaristų protestų vaisiai, tai verčiau buvo bendro lietuvių tautinio atgimimo, kurio dalimi galima laikyti ir Veiveriuose vykusius protestus, laimėjimas. Nors Veiverių mokytojų seminaristams nepavyko protestais pasiekti savo išsikeltų tikslų, tačiau mokiniai ženkliai prisidėjo prie tuo metu masiškai vykusio lietuvių tautinio atgimimo judėjimo ir pasipriešinimo carinei administracijai. Į šį judėjimą įsitraukė ne tik lietuviai, o visi seminarijos mokiniai. Taigi, tai buvo ne tik lietuvių tautinio atgimimo pasekmė, tačiau vieningas jaunimo pasipriešinimas vykdomai rusifikacijai ir šalies okupacijai.

Muziejuje saugomas Veiverių mokytojų seminarijos mokinių skundas Suvalkų mokyklų direkcijai yra vienas svarbiausių dokumentų, liudijančių mokinių pasipriešinimą carinei administracijai. Dokumentų rinkinio, tame tarpe ir minėto Veiverių mokytojų seminarijos mokinių skundo Suvalkų mokyklų direkcijai, restauravimas finansuotas Lietuvos kultūros tarybos. Šis dokumentų rinkinys yra itin svarbus Lietuvos švietimo istorijos pažinimui, kadangi jo turinys atspindi nelengvą lietuvių, švietėjų ir visuomenės veikėjų kelią siekiant išsilavinimo.

[1] LŠIM, f. F.IV.-C. ap. 1, b. 71, l. 3; LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 2.
[2] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 3.
[3] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 7-8.
[4] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 2.
[5] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 3, 4-5 l.
[6] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 91, l. 2-4.
[7] LŠIM, f. F.IV.-C. ap. 1, b. 71, l. 8; LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 4-5.
[8] LŠIM, f. F.IV.-C. ap. 1, b. 71, l. 16.
[9] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 10.
[10] Pranas Dovydaitis, „Tomo Žilinskio pažystamų atsiminimai. Iš Veiverių“, Lietuvos mokykla, Nr. 3 (1921-1919): 594, https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB0189F3AC.
[11] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 71, l. 17-18; LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 12, 15.
[12] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 71, l. 42; LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 19.
[13] LŠIM, f. IV.-R, ap. 1, b. 441.
[14] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 16.
[15] Dovydaitis, „Tomo Žilinskio pažystamų atsiminimai“, 595-597.
[16] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 91, l. 5; Dovydaitis, „Tomo Žilinskio pažystamų atsiminimai“, 597; LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 92, l. 46.
[17] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 91, l. 8; LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 92, l. 52-53.
[18] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 91, l. 8-9.
[19] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 16; LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 91, l. 10; Dovydaitis, „Tomo Žilinskio pažystamų atsiminimai“, 598-599.
[20] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 91, l. 10-11; Dovydaitis, „Tomo Žilinskio pažystamų atsiminimai“, 597.
[21] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 91, l. 13; Dovydaitis, „Tomo Žilinskio pažystamų atsiminimai“, 599.
[22] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 91, l. 18.
[23] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 91, l. 13-16; Dovydaitis, „Tomo Žilinskio pažystamų atsiminimai“, 599.
[24] Dovydaitis, „Tomo Žilinskio pažystamų atsiminimai“, 601.
[25] Ibid.
[26] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 92, l. 66, 71-73.
[27] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 18.
[28] LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 72, l. 19; LŠIM, f. F.IV.-C, ap. 1, b. 91, l. 6; Dovydaitis, „Tomo Žilinskio pažystamų atsiminimai“, 601.