Dainoros Ramanauskienės paroda „Peizažų žemėlapiai“

by lsim

Tai antroji tapytojos Dainoros Ramanauskienės personalinė paroda. Autorė – Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos absolventė, Antano Obcarsko tapybos studijos „Antaniniai obuoliai“ narė, parodose dalyvaujanti nuo 2009 m.

Parodoje „Peizažų žemėlapiai“ pristatomi paveikslai savo koloritu ir vaizdu primena palydovo darytas Žemės fotografijas – žemėlapius, kurie autorės paveiksluose stilizuoti ir praturtinti ryškios mėlynos spalvos akcentais ir į tokią plokštumą įterptais dvimačiais objektais. Tai tarsi asmenybės prisiminimų vaizdinių, iškylančių iš pasąmonės gelmių, perkėlimas ant drobės. Autorės darbai tai lyg atvirkštinis siurrealizmas kur objektai, tiksliau, statiniai yra realūs ir nedeformuoti, o peizažai dekonstruoti ir iš naujo sudėti nutapant juos iš viršaus, lyg žemėlapį iš pasąmoninės į realų gyvenimą. Darbuose vaizduojami objektai, dažniausiai medinukai, paveiksluose iškyla tarsi iš praeities su savo istorija ir skleidžiamu kvapu. Jie ištapomi stilizuotai, bet kartu yra pakankamai realistiški ir lengvai žiūrovo atpažįstami („Senoji varpinė“, „Koplytėlė“).

Ramanauskienė nuo vaikystės mėgo piešti, mokėsi pas tapytoją, pedagogę Lolitą Rūgytę, norėjo sieti savo studijas su menais, bet pasirinko kitą kelią, tačiau nesiliovė mokytis tapyti ir kurti.

Tapytojos darbuose galime atrasti abstrakcionizmo, siurrealizmo, netgi naiviojo meno elementų, kurie sumišę tarpusavyje, nepaisant mokytojų įtakos, tampa savitu, unikaliu autoriniu braižu. Darbuose vyrauja mėlynos, šviesios ar tamsios žalios ir rudos spalvų koloritas, kuris autorės darbus išskiria iš kitų Lietuvos autorių neretai pamėgusių pastelinių ar itin sodrių ir šiltų spalvų koloritus.

Tapyba D. Ramanauskienei yra „duotybė vizualizuoti vidines būsenas paveikslų pavidalu“. Tapydama autorė jaučia ir pasitenkinimą, ir nerimą, ir tuo pat metu užduoda sau klausimus „kaip”, „kodėl“ ir „kam apskritai aš tai darau“, ir tuo pačiu atsako sau tapytojo Raimondo Gailiūno žodžiais jog „Faktai rodo, kad daugeliui tų, kurie tapo, tapyba yra būtina“.

Dainoros Ramanauskienės tapybos darbai – lyg lietuviškų pasakų iliustracijos, žemėlapiai vedantys žiūrovą tiesiai į autorės abstrahuotas ir išgrynintas  pasąmonės sukeltas būsenas, atmetant neesminius dalykus. Telieka žiūrovui „perskaityti“ peizažų žemėlapius ir juose atrasti savąsias pasąmonės sukeltas būsenas, iš praeities iškylančius vaizdinius…

Menotyrininkė Vilma Valiukonienė