by LSIM„Pradžioje visiems sakiausi būsiąs kunigu, o kiek paūgėjęs: – jau nebežinau kuo, gal rašytoju, svarbu, žinomu žmogumi…“ Tokios buvo Jono Laužiko (1903–1980) – mokslininko, specialiosios pedagogikos Lietuvoje pradininko vaikystės svajos… Šio garsaus XX a. pedagogo autobiografija – lyg įtempto siužeto filmas. J. Laužikas – revoliucingos dvasios asmenybė, „savo kailiu“ patyrusi ir šilto, ir šalto – visų pirma, buvo atsidavusiu mokytoju: „Stengiausi būti geru mokytoju, auklėtoju, vyresniuoju mokinių draugu, skatinti mokinių savarankišką mąstymą“. Įdomiojo eksponato skiltyje – jo mokinių, Vilniaus pedagoginio instituto studentų dovanotas piešinys – Jono Laužiko portretas su įrašu: „Jūsų įdiegtos mintys stiprins mus pedagoginiame darbe“.
Mokytojas Jonas Laužikas (1903–1980)
Pedagogas, mokslininkas, švietimo istorijos tyrinėtojas Jonas Laužikas – kontraversiška asmenybė. Patirdamas didesnius ar mažesnius laikmečio išbandymus, jis realizavo savo profesines užmačias, veikė ir išliko ryškia figūra pedagogikos srityje tiek nepriklausomoje, tiek okupuotoje Lietuvoje.
Kaip dauguma XX a. pradžios Lietuvos kaimo vaikų J. Laužikas mokytis pradėjo namuose. Tėvas, ar grįžę iš mokslų vyresnieji broliai ir seserys, stengėsi motyvuoti mažąjį didesniems siekiams, „uždegti“ skaitymo malonumu. Pavyzdžiui, surengdavo skaitymo lenktynes, laimėjusiam įteikdami prizą – ką nors skanesnio. Ar už papildomai perskaitytą knygos lapą, leido Joneliui žaisti su kaimynų vaikais[1]. Taip J. Laužikas ir pamėgo skaityti. Dar mažas raiškiai balsu skaitydavo iš Klemenso Skabeikos elementoriaus „Kas skaito rašo – duonos neprašo“, džiaugėsi pagiriamas mokytojo. Jautrios prigimties vaikas paniro į raštų šviesą, pamilo pasakų pasaulį, susikūrė idealios visuomenės viziją. Žavėjosi idealistine Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) kūryba, vėliau pasiaukojančia šveicarų pedagogo Johano Henriko Pestalocio (Johann Heinrich Pestalozzi) švietėjiška veikla. Tokios visuomenės kūrėju savo gyvenimu, darbais Jonas Laužikas ir stengėsi būti.
Baigęs Ukmergės gimnaziją, 1924 m. įstojo studijuoti filosofijos ir pedagogikos į Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinį fakultetą. Gretutinę – istoriko specialybę mokėsi neakivaizdžiai, tuo pat metu dirbo mokytoju Pasvalio, Pilviškių mokyklose. Sukosi politiniame gyvenime, dėstė Liaudies universitete, dalyvavo jaunimo socialistinių „Kultūros“, „Žaizdro“, „Aušrininkų“ organizacijų ir draugijų veikloje. Ir už tai „sumokėjo“ solidų narystės mokestį. Apkaltintas antivalstybine veikla, J. Laužikas ne tik neteko licencijos dirbti pedagoginį darbą, bet ir buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o 1927 m. įkalintas Varnių kalėjime. Teisminio proceso metu 1929 m. rudenį kalėjo Panevėžio kalėjime. Tačiau tais pačiais 1924–1929 metais, policijai prižiūrint, su Lietuvos universiteto dėstytojų pagalba, J. Laužikas tiek mokytojavo, tiek sėkmingai studijavo universitete ir 1929 m. kovo mėnesį įgijo aukštojo mokslo diplomą. Susidomėjęs sutrikusio intelekto, vaikų su fizine ir psichine negalia, nemotyvuotų mokslui jaunuolių lavinimo problemomis, remiamas universiteto profesorių Vladimiro (Vlado) Lazersono ir Prano Mažylio, pirmasis Lietuvoje pradėjo specialiosios pedagogikos praktiką. Gręsiant Karo tribunolo sankcijai ir vėl būti įkalintam, J. Laužikas pasinaudojo profesorių Antano Purėno, P. Mažylio išrūpinta stipendija pažangių studentų mokslams užsienyje. 1929 m. pabaigoje išvyko mokytis į Ciuricho, vėliau Vienos, Hamburgo universitetus. Lietuva, baudusi J. Laužiką už valstybinės politikos kritiką, „kita ranka“ investavo į jaunąjį pedagogą dar ne viena finansine parama platesnėms socialinių mokslų studijoms ir praktikai. 1931 m. J. Laužikui leista Kaune įsteigti bei vadovauti Lietuvoje pirmai specialiajai mokyklai (Kauno 16-ta pradinė mokykla).
Dirbdamas ir toliau gilindamas žinias gydomosios pedagogikos, psichologijos, socialinio ugdymo srityse, tarptautiniuose kursuose Londone, Vienoje, Rygoje, Romoje J. Laužikas tapo kvalifikuotu specialistu. Po tęstinių studijų Ciuricho universitete 1940 m. mokslininkui suteiktas Filosofijos daktaro laipsnis. Jo žinios Lietuvoje įvertintos. J. Laužikas paskirtas Vilniaus universiteto pedagogikos katedros dėstytoju, vėliau – Vilniaus pedagoginio instituto direktoriumi. Patyręs, ką reiškia nepritarti valstybės politiniam kursui, permainų vėjams pakrypus iš Rytų, įsisuko į sovietų propagandos mašiną. Dalį studentų itin papiktino J. Laužiko neadekvati reakcija į dėstytojų mokslininkų tragiškus likimus – Vosylių Sezemaną sovietams įkalinus Taišeto lageryje, kitus kolegas kalinant ar tremiant, J. Laužikas studentams patarė nesiblaškyti ir susikaupti prie savų darbų: <…> „kitų likimai neturi įtakoti likusių darbo“[2]. Tačiau tokia laikysena, sudėtingais Lietuvai 1945–1954 m., padėjo J. Laužikui išsilaikyti aukštose pareigose Vilniaus Pedagoginiame institute (dirbo Pedagogikos katedros vedėju, fakulteto dekanu, direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams). Bet, 1959 m., sulaukęs kritiško dėstomo Pedagogikos istorijos kurso įvertinimo (už nuosaikų prieškario švietimo Lietuvoje pristatymą) bei lietuvių kilmės studentų „protegavimą“ moksliniams laipsniams įgyti, kaip negebantis auklėti jaunųjų pedagogų tinkama komunistiška dvasia, J. Laužikas iš instituto pašalintas. O jo 1940 m. Ciuricho universitete įgytas mokslinis filosofijos daktaro laipsnis, kaip neprilygstantis sovietinio mokslo standartams, SSRS tapo nepripažįstamas.
1959 m. pašalintam iš Vilniaus pedagoginio instituto J. Laužikui, pradėtus darbus teko tęsti naujai įsteigtame Mokyklų mokslinio tyrimo institute (nuo 1973 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas, nuo 1980 m. – Pedagogikos institutas). Tais pačiais metais į institutą dirbti direktoriaus profesoriaus Alfonso Gučo buvo pakviesta iš Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros atleista Meilė Lukšienė. Šie Lietuvos švietimo istorijos tyrėjai, mokslininkai ir pedagogai 1960–1970 m. čia ne tik parašė svariausius mokslinių tyrinėjimų veikalus, bet ir apsigynė Pedagogikos mokslo daktaro vardus (J. Laužikas tema „Mokinių valios ugdymo bruožai“, 1967 m.; M. Lukšienė – „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX amžiaus pirmojoje pusėje“, 1970 m.).
Piešinys su padėka dėstytojui Jonui Laužikui (J. Laužiko portretas ir Vilniaus pedagoginio instituto studentų padėkos įrašas. Vilnius, 1950 m. birželio 2 d.)
Mokytojas Jonas Laužikas su auklėtiniais. Pasvalys, 1926 m.
Jonas Laužikas. „Mokinių savivaldybė“. Kaunas: Spaudos fondas, 1929 m.
[1] LŠM F.IV.-B 301
[2] LŠM F.IV.-B 301