by lsimFestivalio teminė programa „Skaitmeninis-Virtualus-Tikras“, rodoma M.Žilinsko dailės galerijoje ir Lietuvos švietimo istorijos muziejuje ir VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre kvies sutelkti dėmesį į virtualaus pasaulio procesus, skaitmeninio gyvenimo būdo pasekmes, duomenų srautus, ryšius, elektroninius nusikaltimus ir saugumą, mašinų mokymąsi, stebėjimą, automatizavimą, grėsmes ir trapias ribas.
Informaciniame amžiuje sparčiai, tačiau palaipsniui besivystančių skaitmeninių technologijų poveikis mums ir mus supančiai aplinkai neatrodo nei visiškai naujas, su kuriuo būtume susidūrę netikėtai, nei visiškai neįveikiamas. Liekamieji reiškiniai, net ir būdami žalingi, dažniausiai yra atneštos naudos pasekmė arba vis dar neša naudą. Suprantama, kad visa tai buvo sukurta ir toliau kuriama dėl ekonominės, socialinės ar kultūrinės plėtros, mokslo vystymosi ir/arba žmogaus patogumo: gyvenimo (savi)kontrolės, komunikacijos, globalizacijos. Neabejotinai, skaitmeninės technologijos su realybe veikia simbiozės principu: kontroliuojamos žmogaus, jos veikia gamtą ir žmoniją, o žmonija ir gamtos sąlygos atsakomai paveikia technologijas viena arba kita linkme – esančias papildo arba eliminuoja.
Per virtualias prieigas skaitmeninimas patenka net į menkiausias terpes – nuo politikos ir kultūros iki įsibrovimo į privačią erdvę, nuo vaikiškų žaidimų iki milžiniškų korporacijų lobizmo, nuo gyvenimo būdo iki nusikaltimų ir prievartos. Bandant aprėpti mąstą skaitmeninio pasaulio skvarbą, kyla klausimas, kiek pats žmogus pajėgus valdyti situaciją ir jeigu taip, tai kur yra riba. Skaitmenai tapus nebeatsiejamai nuo virtualybės, o virtualybei įgijus neribotas prieigas iki realybės, darosi sunku atskirti, kas yra tikra, kas galima, o kas dirbtinai sukurta. Po patraukliais virtualumo filtrais, dažnai tikrovė lieka net nepastebėta.
Dokumentinė fotografija, tradiciškai vyraujanti „Kaunas Photo“ stilistinė raiška, pati savaime yra suskaitmeninta realybė, turinti virtualių pavidalą – šiais metais tampa pati save atspindinčia refleksija. Tai puiki provokacija patyrinėti savo asmeninį santykį su tema, atsakyti sau pačiam: kaip aš save transliuoju į pasaulį, kokia yra mano kuriama kasdienybė – skaitmeninė, virtuali ar tikroji, kuriai iš jų teikiu prioritetą? Šių metų „Kaunas Photo“ meninė programa yra kvietimas „nusileisti ant žemės“, t.y. išjungti išmanųjį ir įdėmiau pažiūrėti į fizinį pasaulį.
Lietuvos švietimo istorijos muziejuje nuo rugsėjo 5 dienos bus eksponuojamos dviejų menininkų parodos Diogo Maia (Portugalija) „Gyvybės ženklai“ bei Henrik Kam (JAV) „Mandalos žemės planetai“.
Primename, kad parodų lankymas yra NEMOKAMAS.