by lsim„Vandenynas ir Žaliamėlė“. Tai poetinė, simbolinė, mitologinė sakmė – giesmė, kurią gieda Žaliamėlė Paukštė, ir kuri tyvuliuoja mūsų pirmapradžiuose vandenyse. Knygoje ataidi intertekstai iš lietuvių ir indoeuropiečių mitologijos, tautosakos, muzikinio folkloro ir susipina su vidinėmis, poetinėmis autorės gijomis. Knygos pristatymo metu skambės sutartinės, lietuvių senosios giesmės, o Vandenyno ošimą ir Žaliamėlės giesmę palydės gitaros garsų jūra.
nygą palydintis rūbas:
Seniai jau laukiau tokios giesmės iš giliųjų/aukštųjų kūrybinių versmių – anot Jungo, kai ne pats poetas kuria, bet lyg savaime, Aukščiausiųjų galių valioje, rašosi, – ir mano lūkesčiai išsipildė. Kam ši sakmė-giesmė galėtų būti skirta? Ne tik suaugusiems, manyčiau. Taip norėtųsi, kad ir vaikai skaitytų ar klausytųsi to, kas ne iškart aišku, suprantama, o lyg ir ateina kaip paslaptis, kaip laukimas, vilionė – iš Praamžinųjų gelmių.
Kodėl ir iš kokių pirmapradžių kūrybinių gelmių išsiveržė ir impulsyviai išsiskleidė ši iracionali meilės giesmė-sakmė? Ką ji gali atverti ir kuo užburti/atburti skirtingo amžiaus šiuolaikinius skaitytojus ar klausytojus? Tebūnie tai atrandama individualiai – nardant, sklandant, įsiklausant, įsivaizduojant, įsijaučiant, tylint, apmąstant, pratęsiant šio teksto potekstes – etinės, etninės ir estetinės darnos išsipildymo viltyje. (Vilija Janušauskienė, VDU ŠA literatūros didaktikos dėstytoja)
Autorė prisistato:
Aš esu Rūta Vyšnia. Esu lituanistė ir etnomuzikologė, todėl man brangiausia yra žodis ir muzika. Skambu aš sutartinėmis, giesmėmis, senojo pasaulio melodijomis, o drauge gaudau blyksnius žodžių, semantikos, metaforų gelmės… Audžiu savo kūrybinę pasaulio giją ir noriu tuo pasidalinti su skaitytojais.