Muziejaus istorija

Muziejaus istorija

Section Header Lietuvos švietimo istorijos muziejus

įkurtas 1922 metais

Lietuvos švietimo istorijos muziejus – vienas seniausių muziejų nepriklausomoje Lietuvoje, įkurtas 1922 metais Kaune. Per muziejaus veiklos metus ne kartą keitėsi ir muziejaus statusas, ir pavadinimas, ir adresas, ir veiklos sritys.

Mintis įkurti muziejų kilo neatsitiktinai. Švietimo ministerija, matydama sudėtingą tuometinių mokytojų padėtį ir mokymo priemonių trūkumą, 1922 m. pradinėje mokykloje Prezidento g., Kaune surengė mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių parodą.

Read More

Paroda turėjo didžiulį pasisekimą, todėl buvo nutarta jos pagrindu organizuoti nuolatinę mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių ekspoziciją. Miesto burmistras Jonas Vileišis pasirašė įsakymą dėl Vinco Ruzgo (1890–1972) paskyrimo būsimo muziejaus direktoriumi ir paskyrė kuklius tris kambarius Laisvės al. 12.

1922 m. lapkričio 18 d. įvyko oficialus muziejaus atidarymas.

Praėjus vos metams nuo Pedagoginio muziejaus įkūrimo, muziejus jau turėjo šiuos skyrius: Pedagogikos; Negyvosios ir gyvosios gamtos; Anatomijos ir fiziologijos; Kraštotyros, geografijos, istorijos; Matematikos; Darbinio mokymo ir grafikos; Rankdarbių. Jau vien muziejaus skyrių pavadinimai rodo gamtamokslinę kraštotyrinę linkmę. Muziejuje buvo ir gyvosios gamtos kampelis, kuriame buvo auginamos retos kambarinės gėlės, šilkaverpiaiterariumuose – voveraitės, vėžiai, akvariumuose – kelių rūšių žuvys ir kita. Šiuo kampeliu labai domėjosi muziejaus lankytojai, ypač vaikai.

Muziejaus organizatoriai neapsiribojo vien muziejine veikla. Muziejus veikė kaip lektoriumas, kuriame paskaitas skaitė to meto žymūs visuomenės veikėjai, mokslininkai, pedagogai: Kazys Grinius, J. Vileišis, Kazys Sleževičius, Jonas Vabalas-Gudaitis, Vaclovas Biržiška, Jonas Šliūpas, Antanas Purėnas, Vladas Lašas, Vincas Čepinskis, Antanas Busilas, Antanas Vokietaitis, pats V. Ruzgas ir dar daug kitų tuometinių Kauno inteligentijos elito atstovų. Paskaitos buvusios labai įdomios ir populiarios. Iš viso surengta per 70 paskaitų, kurių klausėsi ne tik pedagoginė, bet ir plačioji Lietuvos visuomenė.

Kita muziejaus veiklos darbo forma – parodų rengimas. 1933 m. Ugniagesių rūmuose (1930 m. muziejus ir skaitykla buvo perkelti vėl į kitas patalpas – Ugniagesių rūmus) buvo surengtos trys užsienio – čekų, latvių, rusų – vaikų literatūros parodos. Itin įdomi buvo Čekijos vaikų knygų paroda. Nuo 1924 m. muziejus kas antrus metus organizuodavo mokytojų ir mokinių darbų parodas, kurių tikslas – pasidalyti gerąja patirtimi.

1934 m. lapkričio mėn. surengta Raudonojo kryžiaus organizacijos mokytojų ir mokinių darbų paroda. Tuo metu Lietuvoje buvo 130 Raudonojo Kryžiaus organizacijos jaunimo būrelių, kurie jungė 4020 narių. Pedagoginis muziejus XX a. 4 deš. tapo Raudonojo Kryžiaus organizacijos jaunimo centru. Muziejus sukaupė apie 100 šią veiklą atspindinčių albumų iš viso pasaulio ir Lietuvos.

Minėtina muziejaus veiklos sritis – spaudos apžvalgos parodos, rengiamos kas dveji metai. Parodose vykdavo leidėjų, autorių, skaitytojų susitikimai, konferencijos. Tokia muziejaus veikla tarpukario Lietuvos kultūriniame gyvenime teikė akivaizdžią naudą visuomenei.

Pedagoginiame muziejuje (tiesa su pertraukomis) veikė vaizdinių mokymo priemonių gamybos dirbtuvės. Ten vykdavo pratybos, kurių metu buvo gaminamos vaizdinės mokymo priemonės gamtos mokslo pamokoms. Visų šių darbų mokytojus ir mokinius dažniausiai mokydavo pats V. Ruzgas. Vyresnių skyrių pradinių klasių mokytojai, konsultuojami V. Ruzgo, čia pat muziejuje vesdavo pamokas ir laboratorinius darbus. Muziejus turėjo kartono, knygrišystės, medžio bei metalo darbų įrankių komplektus, kuriuos naudodavo, organizuojant pradinių mokyklų mokytojams trumpalaikius darbelių kursus.

V. Ruzgo pastangomis muziejuje susiformavo dar viena nauja veiklos sritis – mokomosios ekskursijos, kurios vėliau išaugo į mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie vykdavo visoje Lietuvoje.

Tarpukariu (1922–1940) Pedagoginis muziejus tapo ne tik pedagogų kvalifikacijos kėlimo, jaunuomenės ugdymo, bet ir vienu iš Kauno kultūrinio gyvenimo centrų.

Antrojo pasaulinio karo metais muziejus buvo uždarytas, o jo eksponatai išslapstyti. Po karo muziejus ilgą laiką veikė kaip metodinis kabinetas prie Kauno miesto liaudies švietimo skyriaus, jam vadovavo V. Ruzgas. 1958 m. Pedagoginis muziejus reorganizuotas į Respublikinį pedagoginį muziejų. Jam suteiktos dar prieš karą turėtos patalpos Laisvės al. 24. Muziejininko Prano Juozapavičiaus (1917–1988) iniciatyva įrengta pirmoji naratyvi ekspozicija. Direktoriumi ir toliau dirbo V. Ruzgas.

1979 m. muziejus persikėlė į naujas patalpas Žaliakalnyje, Žemaičių g. 85, kurios buvo specialiai pritaikytos muziejaus reikmėms. 1986 m. muziejaus direktoriaus Jono Bielskio (1938–2004) iniciatyva įrengta nuosekli istorinė, mokslinė Lietuvos švietimo istorijos ekspozicija. 1997 m., minint Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejų, ekspozicija atnaujinta, papildyta atkurtos nepriklausomos Lietuvos mokyklų pertvarkos dokumentine, ikonografine medžiaga.

Vykdytos mokslinės ekspedicijos į lietuvių diasporos mokyklas Latvijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, 1997 m. į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje.

2000 m. muziejus persikraustė vėl į naujas, muziejui nepritaikytas, buvusios profesinės mokyklos patalpas Vytauto pr. 52. Prasidėjo kapitalinis pastato remontas. Per tą laiką pasikeitė muziejaus steigėjas, muziejus pervardintas Kauno apskrities pedagoginiu muziejumi. Po priverstinės pertraukos renovuotose XX a. 3 deš. pastato patalpose muziejus pirmuosius lankytojus pasitiko 2005 m., atverdamas duris į ką tik įkurtą V. Ruzgo memorialinį kambarį. 2006 m. pristatytas naujos koncepcijos šiuolaikiškas muziejus. Plačiajai visuomenei pristatyta informatyvi, interaktyvi ekspozicija „Iš amžių glūdumos į mus“, supažindinanti lankytoją su švietimo raida Lietuvoje nuo pirmosios mokyklos prie Vilniaus katedros paminėjimo 1397 m. iki 1990 m.

2012–2014 m. atnaujintos ir retais eksponatais papildytos šios ekspozicijos: „Senosios gamtos mokslų vaizdinės mokymo priemonės. XX a. pirmoji pusė“, „Lietuvos inteligentai – vadovėlių mokykloms autoriai“, „XVII–XX a. švietėjai dailėje“. Ekspozicijos pritaikytos interaktyviai, edukacinei veiklai – čia vyksta teatralizuoti, žaismingi edukaciniai renginiai. Daug dėmesio skiriama jaunimo edukacijai. Parengti edukaciniai užsiėmimai, orientuoti į skirtingas lankytojų amžiaus grupes. Muziejuje nuolatos rengiamos tematinės, proginės, virtualios parodos iš muziejaus rinkinių ir kitokios kūrybinės parodos, organizuojamos konferencijos, seminarai. Muziejaus rinkiniuose sukaupta per 50 tūkst. eksponatų: retų lituanistinių knygų, periodinių leidinių, fotografijų, žymių pedagogų, švietimo įstaigų dokumentų, kitų muziejinių vertybių.

2010 m. liepos 1 d. muziejaus teisės ir pareigos perduotos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai. Muziejui suteiktas Lietuvos švietimo istorijos muziejaus pavadinimas.

Svarbu

Žinoti

DATOS

Lietuvos švietimo istorijos muziejus nuo 2010 iki dabar
Kauno apskrities pedagoginis muziejus 2002–2010
Respublikinis pedagoginis muziejus 1958–2002
Muziejus veikė kaip metodinis kabinetas prie Kauno miesto švietimo skyriaus 1946–1957
Pedagoginis muziejus 1922–1940

DIREKTORIAI

Jolita Rudgalvienė nuo 2019 m.
Živilė Jakaitė nuo 2004 - 2019
Jonas Bielskis 1982–2004
Benediktas Šukvietis 1972–1982
Vincas Ruzgas 1922–1972