Lietuvos švietimo muziejus
Palaukite
RAŠYTOJUI IR PEDAGOGUI PRANUI MAŠIOTUI – 150
07 balandžio, 2020

JŪRATĖ JAGMINIENĖ

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

 

Besibaigiant 2013 metams, gruodžio 19 dieną sukako 150 metų, kai Zanavykų žemėje, netoli Kudirkos Naumiesčio, Pūstelninkų kaime, gimė garsus lietuvių pedagogas, publicistas, vaikų rašytojas, kultūros veikėjas Pranas Mašiotas.

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje visuomenei pristatyta virtuali paroda „Atminties spalvų retrospektyva. Pedagogui Pranui Mašiotui – 150“. Tai jau devintoji virtuali paroda iš ciklo „Atminties spalvų retrospektyva“; virtualioje erdvėje galima susipažinti su mūsų tautos švietimo istorija – prisiminti ir priminti visuomenei apie tarpukario Lietuvos inteligentų nuveiktus darbus švietimo ir kultūros srityje.

P. Mašiotą kaip literatą, vaikų rašytoją pažįsta visa Lietuva, o ypač jaunieji skaitytojai, tačiau kad jis buvo garsus pedagogas matematikas – žino gal tik vyresnės kartos žmonės, mokęsi matematikos iš P. Mašioto vadovėlių arba kuriems jis pats dėstė matematiką. Būtent apie P. Mašiotą – pedagogą, vadovėlių mokykloms autorių, kuris keturiasdešimt savo gyvenimo metų atidavė mokyklai – straipsnyje ir bus kalbama…

1887 m., baigęs Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, P. Mašiotas sugrįžo į Lietuvą. Deja, vėl pasikartojo įprasta XIX a. II p. situacija, kuomet išsilavinę jaunuoliai, baigę aukštuosius mokslus užsienyje, Lietuvoje paprasčiausiai buvo „nepageidaujami“. Taip atsitiko ir P. Mašiotui. Negavęs darbo Lietuvoje, jis buvo priverstas tenkintis mokytojo darbu Lomžoje (Lenkija). 1891 m., gavęs Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje raštininko darbą, persikėlė gyventi ir dirbti į Rygą (Latvija). Čia ir prasidėjo tikrasis pedagogo, publicisto, švietėjo ir kūrėjo gyvenimas.

Manau, kad siekiant giliau pažinti asmenybę, įvertinti jo palikimą galime tik susipažinę su amžininkų prisiminimais… Tokių prisiminimų nemažai surinko ir užrašė mokytoja Natalija Manikienė.

P. Mašiotas 24 metus mokė Rygos lietuvių vaikus…

1892 m. P. Mašiotas paskirtas Rygos realinės gimnazijos matematikos mokytoju, o 1913–1915 metais dirbo dar ir Rygos mergaičių gimnazijos direktoriumi. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Rygoje rašė į „Aušrą“, „Šviesą“, „Vienybę Lietuvininkų“, „Varpą“, „Lietuvių laikraštį“, „Vilniaus žinias“, „Viltį“, „Vairą“, „Rygos garsą“. Daug dirbo Rygos lietuvių organizacijose, jas rėmė materialiai ir moraliai. 1906 m. drauge su kitu žymiu pedagogu Marcelinu Šikšniu įsteigė lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“, kurios buvo pirmasis pirmininkas. Draugija išlaikė septynias lietuviškas pradines mokyklas ir suaugusiųjų kursus. Buvo renkamas į Rygos lietuvių „Dainos“, „Kanklių“ ir kitų draugijų valdybas. 1907 m. buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu. 1912–1914 metais sekmadieniais P. Mašiotas lietuvaites gimnazistes mokė dar ir lietuvių kalbos. Pradinei mokyklai pedagogas parašė „Aritmetikos uždavinyną“ (I – II d. 1906), kuris tuo metu buvo ypač reikalingas, išėjo net 14 leidimų (paskutinis – 1938). Suaugusiųjų savimokai parašė rašybos vadovėlį „Raštas“ (1907).

Gyvendamas Rygoje, P. Mašiotas sukūrė šeimą. 1894 m. vedė išsilavinusią dvarininko dukrą Mariją Jasienskytę. Susilaukė trijų vaikų: Marijos, Jono ir Donato.

P. Mašioto buvęs mokinys architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis:

Mokytoją Praną Mašiotą labai mylėjo ir gerbė mokytojai ir mokiniai. Visada jis buvo geros nuotaikos, besišypsantis. Eidavo koridoriais į klases kažkaip laisvai. Dažnai pakalbindavo vieną kitą mokinuką ir, kiek prisimenu, niekad nebardavo, nešūkaudavo, nepašiepdavo.

Pamenu vieną išdaigą, mokinių iškrėstą savo mokytojui. Apatinėje klasėje vyko Prano Mašioto pamoka, o viršutinėje pamokos nebuvo. Mokiniai sumanė „patikrinti“ kažkokį fizikos dėsnį. Apskaičiavę atstumą tarp viršutinio lango ir pridėję „koeficientą“, susirado virvę ir pririšo gimnastikos batelį. Kitą virvės galą pritvirtino prie lango rėmo. Metamas batelis turėjo įlėkti pro apatinį langą ir trinktelėti mokytojui per galvą, o fizikos dėsnių veikiamas, vėl išlėkti. „Eksperimentas“ pavyko, tačiau batelis užkliuvo už apatinio lango rankenos, ir mokytojo rankose liko nusikaltimo įrodymas. Pranas Mašiotas, pertraukęs pamoką, nuėjo į viršų su bateliu rankoje ir visus padykėlius surinko krūvon. Buvau jų tarpe ir aš… Mokytojas labai ramiai nupasakojo įvykį, pabrėždamas, kad, įvykus antpuoliui, jo klasės mokiniai nei šypsojosi, nei juokėsi, tik labai susijaudino. Toks mokyklos darbo trukdymas, nepagarba mokytojui, mokiniams, pačiai mokyklai, tėvams visai neteikia garbės ir to sumanymo vykdytojams. Mokytojas sakė esąs įsitikinęs, kad tai buvo padaryta be noro įžeisti žmogų, o tik sugalvota kvailokai papokštauti, ir neabejoja, kad padykėliai patys yra susigėdę. Tėviškai, švelniai pabaręs, mokytojas grįžo į savo klasę. Likome lyg skaudžiai rykščių gavę. Susigėdom visi, kai kas net pravirko.

(…) 1913 metais sėkmingai baigiau Rygos miesto realinės mokyklos septintąją klasę. Atestato vidurkis buvo virš ketverto. Su tokiu atestatu galėjau be konkurso stoti į Rygos Politechnikos institutą. (…) Dėdė Pranas kalbino mane stoti Politechnikos institutan ir studijuoti architektūrą, sakydamas, kad architektai bus labai reikalingi Lietuvai. Jo patariamas ir stojau architektūron[1] Beje, daug vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, atsidėkodamas savo mokytojui už pamokas, V. Žemkalnis-Landsbergis P. Mašiotui suprojektavo namą Donelaičio g. 4, Kaune, kuriame jis gyveno nuo 1929 m. iki 1940 m. birželio mėnesio.

Danutė Čiurlionytė-Zubovienė (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dukra):

Su Prano Mašioto šeima mano mama buvo susibičiuliavusi dar Rygoje, kur mokėsi nuo 1902 iki 1904 metų. Tai buvo pirma inteligentų šeima, kurią ji išgirdo kalbant lietuviškai. Mašiotai pamilo jaunutę Kymantaitę. Jie dažnai ją kviesdavosi į namus. Su Mašiotais ji nueidavo į „Kanklių“ draugijos ruošiamus vakarus. Mama man vėliau su pasigėrėjimu pasakojo, koks nuostabiai patrauklios išvaizdos buvęs Pranas Mašiotas. Tada jam buvę apie keturiasdešimt metų – tiesus, elegantiškas; laikysena tikro džentelmeno, o plaukai visiškai žili… O kaip šoko! Ypač mozūrą. Tas temperamentingas šokis reikalavo miklumo ir gracijos. Mama tvirtino, kad jai Lietuvoje neteko matyti mozūro šokėjo, kuris būtų galėjęs prilygti Mašiotui. Jo namuose Kymantaitė susipažįsta su Marcelinu Šikšniu ir kitais lietuvių inteligentais. Tos aplinkos įtakoje ji ima bandyti savo sugebėjimus literatūroje, dalyvauja slaptame mokinių savišvietos ratelyje, kuriam vadovauja Kipras Bielinis. Ten ji paskaito pirmuosius eilėraščius. [2]

I pasaulinio karo metais Voronežas – lietuvių švietimo ir kultūros centras Rusijoje

 

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, P. Mašiotas pasitraukė į Maskvą, vėliau į Voronežą, kur 1915–1918 metais vadovavo Martyno Yčo iš Vilniaus evakuotoms berniukų ir mergaičių gimnazijoms. Jis buvo visų gerbiamas ir mylimas gimnazijų vadovas. Dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, bendradarbiavo spaudoje pedagogikos, švietimo, etnografijos, kalbos klausimais. Karo metais Voronežas suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos mokyklos istorijoje. Evakuotos lietuvių mokyklos ne tik tęsė darbą, bet ir išplėtė savo tinklą. Veikė 10 švietimo įstaigų: pradinės mokyklos, gimnazijos, mokytojų institutas, liaudies universitetas, vakariniai bei vasaros kursai mokytojams. Voroneže susibūrė gausi Lietuvos inteligentijos bendruomenė, dirbo garsūs pedagogai: Juozas Balčikonis, P. Mašiotas, M. Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Konstantinas Šakenis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Zigmas Žemaitis, Jonas Jablonskis, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis ir kiti. Šalia tiesioginio pedagoginio darbo jie rašė ir leido vadovėlius mokykloms. P. Mašiotas parašė „Mokslo pasakas“ (1916). Pasitarimuose diskutavo Lietuvos švietimo sistemos klausimais, rengė atskirų mokymo dalykų programas. Tuo metu matematikos vadovėlių lietuvių kalba beveik nebuvo. Nors 1906 m. P. Mašiotas išleido aritmetikos uždavinyną pradinėms mokykloms; buvo keletas ir kitų autorių uždavinynų, tačiau kiekviename vadovėlyje buvo vartojami vis kitokie matematikos terminai. Todėl trys matematikai: P. Mašiotas, M. Šikšnys, Z. Žemaitis ir kalbininkas J. Jablonskis Voroneže drauge ėmėsi didelio bei labai reikšmingo darbo – lietuviškų matematikos terminų norminimo ir parengė pirmą lietuvišką matematikos žodynėlį. Jų pasiūlyti matematikos terminai mažai pakitę išliko iki šių dienų.

D. Čiurlionytė-Zubovienė:

Pranas Mašiotas nebuvo šnekus. Dažnai mano mama, sugrįžusi iš gimnazijos, mėgo pasakoti įvairius linksmus nuotykius iš savo pedagoginės patirties. Atsimenu, kaip Pranas Mašiotas klausydavo šypsodamasis ir mažai ką pasakydavo. Tačiau jis turėjo stiprų humoro jausmą. Kartą išėjo pas dantų gydytoją Juliją Biliūnienę danties rauti. Ji, rašytojo Jono Biliūno našlė, buvo tada dar jauna, labai miela, taurios sielos moteris; ji gydė dantis visai mūsų kolonijai. Taigi, išleidus savo Praną danties rauti, Mašiotienė labai nerimo, vaikščiojo prie lango žiūrėti, ar nepareina. Pagaliau grįžta Mašiotas ir, šelmiškai nusišypsojęs, sako:

–          Ji ne tik be skausmo rauna, bet dar pabučiuoja.

Tačiau pasirodo, kad tik Pranui Mašiotui buvo padaryta tokia išimtis – ekspansyvi ir geraširdė Julija susijaudino įskaudinus mielą senuką ir atsiprašydama pabučiavo nukentėjusį skruostą.

Kai dabar galvoju apie Praną Mašiotą, džiaugiuosi, kad dar vaikystėje teko man pažinti tokį taurų ir šviesų žmogų: ne tik pažinti, bet ir pajusti vaikus mylinčios širdies šilumą.[3]

Po ilgos, 35-erius metus trukusios gyvenimo kelionės (Maskva–Lomža–Ryga–Maskva–Voronežas) – vėl gimtojoje žemėje…

1918 m. P. Mašiotas grįžo į Lietuvą. Naujai besikuriančioje valstybėje – marios darbų. Lietuvos mokytojų suvažiavime, kuris vyko Vilniuje 1919 m. sausio 20 dieną, buvo atkurta Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga ir išrinkta jos valdyba: P. Mašiotas (pirmininkas), O. Mašiotienė, P. Karazija ir M. Šikšnys. Vilniuje P. Mašiotas dirbo Lietuvos tarybos švietimo sekcijoje, buvo Aukštesniojo mokslo departamento direktorius. Kai Vilnių okupavo lenkai, P. Mašiotas pasitraukė į Kauną. Nuo 1919 m. paskirtas Švietimo ministerijos viceministru. Dirbo Knygų leidimo ir terminologijos komisijoje. Daug laiko skyrė pradinių ir vidurinių mokyklų vadovėliams rašyti. Parengė ir išleido elementorių „Ašakaičio abėcėlė“ (1921). Vidurinėms mokykloms parašė „Fizikos vadovėlį“ (1922, 1930). Parašė ir išleido daug matematikos vadovėlių: „Plokštumos trigonometriją“ (1919), „Trigonometrijos uždavinyną“ (1919), „Plokštuminę trigonometriją ir uždavinyną“ (1923, 1929,1936), „Algebros uždavinyną“ (1921, 1922, 1929, 1931), „Geometrijos uždavinyną“ (1919, 1923). Paminėtina jo „Žemosios matematikos istorija“ (1919). Vadovėliams būdingi politechninio mokymo elementai, teorijos ir praktikos ryšys, mąstymą skatinančios užduotys.

Rašytojas Julius Būtėnas:

Praną Mašiotą pirmą kartą kart pamačiau 1922 m., būdamas pirmos klasės mokinys. Tų metų pavasarį Mašiotas, kaip švietimo viceministeris, vizitavo Alytaus vidurinę mokyklą. Atėjęs į mūsų klasę kartu su matematikos mokytoju Martynu Gaveliu, nesisėdo prie stalo, bet, nusižiūrėjęs laisvą vietą suole, kuris buvo paskutinis prie sienos, nuėjęs atsisėdo. Tame dviviečiame suole sėdėjo vienas mokinys.

Kad vizitatoriaus pavardė Pranas Mašiotas, mes prieš pamokas sužinojom iš vyresniųjų klasių mokinių. Tai buvo gražios išvaizdos dėdė, panašus į daugelio mūsų tėvus: žilais ūsais ir žilais plaukais.

Mes jau buvome skaitę jo parašytų knygų vaikams, kaip „Ir aš mažas buvau“, :Gimnaziją atsiminus“, be to, mokėmės iš jo parašyto „Aritmetikos uždavinyno“, todėl buvo įdomu pamatyti tų knygų autorių.

           (…) Nugirdome, kad Mašiotas paklausė mokinį, su kuriuo sėdėjo, pavardės ir vardo.

–          Žiūrėk tu man! Turi garsią pavardę. Baranauskas, ir dar Antanas. Ar esi skaitęs „Anykščių šilelį“?

Bet čia pat suskambėjo varpelis – baigėsi pamoka, ir Pranas Mašiotas pakilo. Išeidamas iš klasės, jis atsisuko į mus visus, nedrįsusius greit sprukti iš suolų, ir pasakė:

–          Linkiu gerai mokytis ir negauti dvejetukų.[4]

P. Mašiotas ypač daug pedagoginių straipsnių ir patarimų paliko mokytojams. Daug tokių

straipsnių buvo publikuojama Švietimo ministerijos laikraštyje „Švietimo darbas“. P. Mašiotas rašė: (…) noriu pakartot savo pedagoginių patarlių keletą. Jas buvau išspausdinęs 1918 m. „Lietuvos Mokykloje“. Dabar tas „Lietuvos Mokyklos“ sąsiuvinis retai kur randamas, o tose mano darbo patarlėse taip gi išreikšta kiek mano įspūdžių, kurie gal sužadint vieną kitą pedagoginę mintį.

  1. Nemėgsti vaikų, nesisėsk į mokytojo krėslą – nei jiems nei sau mielas nebūsi.
  2. Vaikai mėgsta mokytis, tik nemėgsta blogų mokytojų.
  3. Mokiniai daugiau išmano, kaip parodyt įmano.
  4. Klasė gerai mato, nes daugeliu akių žiūri; giliai jaučia, nes daug širdžių turi.
  5. Juo mokytojas daugiau dirba, juo mokiniai ilgiau gauna pamiegoti.
  6. Darbštus mokytojas, darbšti ir klasė.
  7. Pigiausias būdas vaikui valdyt – duot jam įdomaus darbo.
  8. Neužgauk mažo, nes jame didelį užmuši.
  9. Vaikai tik tų nemyli, kurie nesiduoda mylėti.
  10. Meilės vaikams gali ir nerodyti, tik turėk, tai patys pamatys.
  11. Parodyk vaikui kiek širdies, jis tau savo visą atiduos.
  12. Gero auklėtojo žodis už blogo rykštę skaudesnis.
  13. Lengviau vaikus nuo blogo išsaugot, kaip paskui atpratint.
  14. Kur vaikas yra nusikaltęs, ten yra du kaltu – vaikas ir auklėtojas.
  15. Vaikas nemėgsta vedamas, džiaugiasi padedamas.
  16. Nuolat valdomas, staiga neišmoks pats valdytis.
  17. Bausmė kaip vaistas: dažnai vartojama paliauja gydžius.
  18. Tik pirmoji bausmė tikrai baisi.
  19. Dažnai baramas, kaip jautis ariamas, pripranta.
  20. Nuolat baudžiamas, nepriglaudžiamas, į kalėjimo duris žiūri.
  21. Vaiko širdis, kaip vaškas: paliovus šildyti sukietėja.
  22. Vaiko protas godus, širdis ištroškus; tas pedagogas, kuris abudu patenkins.
  23. Rišk žodį su darbu: vaikas žodžiu tiki, darbu seka.
  24. Vaiko akys auklėtojui pagalba: ką mažas jaučia, tą jo akys pasako.
  25. Per daug varžomas auklėtinis iš rankų išsprūsta.
  26. Įtarinėk, įtarinėk ir susilauksi tikro nusikaltėlio.
  27. Iš mažo, kaip iš didelio, reikalauti – vis tiek, kaip striukas batas ant ilgo kurpalio traukti.
  28. Tik teisybės sakyt neduok, pats išmoks meluot. [5]

Uostamiestyje P. Mašiotas nebuvo sutiktas labai svetingai

1922 m. balandžio 20 d. įsteigta pirmoji lietuvių gimnazija Klaipėdoje. 1930 m. gimnazijai

suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. 1924 m. šios gimnazijos direktoriumi paskiriamas P. Mašiotas. Tuo metu gimnazijoje vyravo nemaža įtampa. Mažlietuviai mokytojai labai priešiškai buvo nusiteikę prieš mokytojus iš Didžiosios Lietuvos: susitikę net nesisveikindavo, mokytojų kambaryje kalbėdavo tik vokiškai, nevengdavo pašiepti, menkinti. Mažlietuviai mokytojai iš aukšto žvelgė į mokinius ir nevengė mokinius bausti fizinėmis bausmėmis. P. Mašiotui visa tai buvo nepriimtina, svetima. Nebuvo paprasta tokiam pedagogų kolektyvui vadovauti. P. Mašiotas gerai mokėjo vokiečių kalbą, ir tai jam padėjo greičiau pritapti suvokietintoje Klaipėdoje. Po truputį gimnazijos direktorius palenkė savo pusėn kai kuriuos pedagogus. Be tiesioginių pareigų, jis dar rūpinosi suaugusiųjų švietimu, prižiūrėjo valdininkams organizuojamų lietuvių kalbos kursų darbą. Įsijungė į Klaipėdos visuomeninį gyvenimą – buvo Tautinio Lietuvos laivyno steigimo komiteto narys. Buvęs P. Mašioto auklėtinis prisimena, kad vienas šviesiausių jaunimo auklėtojų gimnazijoje buvo P. Mašiotas, vadovavęs Klaipėdos lietuvių gimnazijai iki 1929 metų. Apibūdindama P. Mašioto pedagoginį taktą buvusi auklėtinė L. Janušytė pasakojo, kad tai buvo direktorius, kuris rodos nieko nedrausdavo mokykloje, bet niekas nedrįsdavo blogai elgtis. Pasikvietęs į savo kabinetą moksleivį, direktorius pasisodindavo jį greta, kalbėdavo ramiai, su šypsena, ir kažkokia moraline jėga moksleivį sukaustydavo. [6] 1929 m. P. Mašiotas susirgo veido nervo uždegimu. Atsistatydino iš direktoriaus pareigų, atsisveikino su uostamiesčiu ir grįžo į Kauną. Tačiau, tikėtina, kad pagrindinė atsistatydinimo priežastis – buvę nesutarimai su gubernatoriumi Antanu Merkiu (1887–1955).

 

P. Mašiotas – asmenybė, kurioje derėjo mokslininko išmintis ir kūrėjo prigimtis

Nuo 1929 metų, išėjęs į pensiją, P. Mašiotas pasišventė literatūrinei kūrybai ir vertimams. Rašydamas vaikams, svarbiausiais kriterijais laikė meniškumą, informatyvumą, dorovinį poveikį, aukštą kalbos kultūrą. Jo kūrybinis ir mokslinis palikimas didžiulis: parašė ir išleido per 150 knygų vaikams, parengė ir išleido matematikos, fizikos, rašybos vadovėlių pradinei ir vidurinei mokykloms. Paliko daugiau kaip 500 publicistikos rašinių. Rašė pedagogikos ir jos istorijos, mokymo metodikų, švietimo, etnografijos, kalbos kultūros, terminijos kūrimo ir norminimo klausimais. Tėvo pramintais keliais pasuko ir P. Mašioto duktė Marija Mašiotaitė-Urbšienė (1895–1959) – istorikė, bibliografė, Lietuvos užsienio reikalų ministro, diplomato Juozo Urbšio (1896–1991)   žmona (1922–1927 m. dirbusi Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, Maskvoje ir Paryžiuje) ir sūnus Jonas Mašiotas (1897–1953) – pedagogas, matematikas, vadovėlių mokykloms autorius. Mašiotų šeima sugyveno labai gražiai, darniai, brangino ir puoselėjo lietuvių tradicijas ir papročius, visada šeimoje švęsdavo visas tautos ir šeimos šventes.

Donatas Mašiotas (P. Mašioto jauniausiasis sūnus):

             Kai į Kauną buvo atvažiavusios tėvo seserys valstietės (Petronėlė Baltrušaitienė-Pacevičienė ir Domicelė Kudirkienė), rodos, tai buvo 1924 m., jis paprašė sūnaus, kad nupirktų keturis bilietus į teatrą: du seserims, po vieną sau ir sūnui. Seserys atsikalbinėjo eiti į teatrą, sakydamos: „Praniuk, tu mokytas, o mudvi – kaimietės. O ir kaip apsirengusios – ir dar su skarelėmis“. Tėvas nenusileido, ir visi nuvykom į teatrą. Pertraukos metu tėvas, abi seseris paėmęs už parankių, vaikščiojo vestibiulyje. Tikrai, tokio išdidaus savo tėvo, kaip tada vaikščiojančio su seserimis, nebuvau matęs. [7]

Nepriklausomoje Lietuvoje P. Mašioto darbai buvo pelnytai įvertinti: už nuopelnus Lietuvai 1928 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio, 1933 m. – 1-ojo laipsnio ordinais. 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos mokslų fakulteto siūlymu P. Mašiotui suteiktas garbės daktaro laipsnis. 1933 m. jis išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos garbės nariu.

Mokytojas Alfonsas Šimėnas:

               Man su Pr. Mašiotu asmeniškai teko susipažinti (…) štai kokiomis aplinkybėmis.

Grįžęs iš Prancūzijos 1927 m., 1927–1933 m. laikotarpyje gana daug dirbau periodinėje spaudoje. Kartą Pr. Mašioto sūnus Jonas, su kuriuo kartu dirbome mokytojo darbą „Aušros“ berniukų gimnazijoje man sako:

Tu, monsieur, vis rašinėji į laikraščius, kartais ir niekus rašai. O kodėl tau neparašyti apie mano Tėvą?

-Gerai, sakau, mielai parašysiu, bet manau, kad būtų įdomiau rašyti ne straipsnį, o                               pasikalbėjimo forma. Pakalbėk su tėvu, tegu man paskiria valandą ir aš užeisiu.

Po kelių dienų aš buvau pakviestas į jo butą nedideliame nuosavame dviejų aukštų name Donelaičio gatvėje greta dabartinės viešosios bibliotekos. Buvęs direktorius priėmė mane savo kabinete: ant sienos kabojo didžiulis, A. Varno pieštas jo portretas.

Kada aš, dėstydamas savo apsilankymo tikslą, jį pavadinau mūsų vaikų literatūros tėvu, jis griežtai užprotestavo prieš šį titulą ir pasakė:

-Jeigu jau tamsta nori būtinai prikergti man kokį epitetą, tai vadink mane lietuvių vaikų literatūros rūpintoju.

Į mano klausimą: „Kas Jus paskatino rašyti vaikams?“ Jis atsakė, kad jam koktu matyti, kaip lietuvių vaikai maitinami menkaverčiais klerikaliniais kanauninko Šmidto ir panašiais leidiniais. Jis ir pabandęs parūpinti sveikesnių, su savo kraštu susijusių skaitinių. Mano pasikalbėjimas užsitęsė ilgokai ir po kelių dienų buvo atspausdintas „Lietuvos aide“.

Po to pasikalbėjimo su gyvu Pr. Mašiotu susitikti neteko. 1940 metais drauge su savo mokykla palydėjau jį į Kauno kapines. [8]

Visas Prano Mašioto gyvenimas buvo pašvęstas tautos kultūriniam atgimimui, tautinės mokyklos kūrimui. Tai buvo lietuvybės šviesa spinduliuojanti asmenybė…

 

Kaunas, 2013 m.

 


[1]Manikienė N. Gyvas savo darbais, Draugas, 1983, gruodžio 17, nr. 150, p. 3.

[2] Manikienė N. Gyvas savo darbais, Draugas, 1983, gruodžio 17, nr. 150, p. 3.

[3] Manikienė N. Gyvas savo darbais, Draugas, 1983, gruodžio 17, nr. 150, p. 4.

[4] Manikienė N. Gyvas savo darbais, Draugas, 1983, gruodžio 17, nr. 150, p. 4.

[5] Švietimo darbas, 1924, nr. 2, p. 112–113.

[6] Lietuvos švietimo istorijos muziejus, f. 4-c, b. 29.

[7] Manikienė N. Gyvas savo darbais, Draugas, 1983, gruodžio 17, nr. 150, p. 4.

[8] Lietuvos švietimo istorijos muziejus, f. 4-b, ap. 1, b. 53.