Vaclovas Straukas „Paskutinis skambutis“ │PARODOS ATIDARYMAS
Vaclovas Straukas fotografijų seriją „Paskutinis skambutis“ kūrė apie dvylika metų – nuo 1975 iki 1987 m. Tiek, kiek užtrunka baigti mokyklą. Tačiau čia nerasime nuoseklaus pasakojimo, chronologiškai užfiksuoto mokyklos gyvenimo. Tai daugiau fragmentiškai atspindėta moksleivių kasdienybė Klaipėdos krašto mokyklų koridoriuose, klasėse ar kiemuose. Vis dėlto didžiausią fotografijų serijos dalį sudaro svarbiausios mokyklinio gyvenimo šventės bei įvykiai: Rugsėjo pirmoji, Paskutinis skambutis, išleistuvės, abitūros egzaminai.
Autorius šioje fotografijų serijoje lieka ištikimas savo fotografijos braižui ir žmogiškosioms nuostatoms – visur įžvelgti grožį, atskleisti tikras emocijas. Šiuose jo darbuose nuotaikų amplitudė itin plati: nuo pakilaus džiaugsmo, atviro juoko iki jaudulio, neapibrėžto nerimo, nežinios ar net graudulio, kuris gali būti sumišęs nuo vienu metu užplūdusių skirtingų jausmų įvairovės. Juk dažniausiai būtent mokykloje užsimezga pirmosios tikros draugystės, simpatijos, išgyvenama tiek atradimo džiaugsmo, tiek ir nusivylimo momentų, sutinkami pirmieji autoritetai, atrandama naujų pomėgių, atsiskleidžia gabumai, taip pat ir savosios silpnybės, ugdomas gebėjimas priimti kitokį, drąsa žengti ant scenos, įprotis nuosekliai dirbti, atsakomybė už priimamus sprendimus, mokėjimas susitaikyti su patirtomis nesėkmėmis.
Straukas fotografijų serijoje kuria kiek romantizuotą, itin lyrišką jaunystės įvaizdį. Fotografijos atrodo labai paprastos, kartais net kiek naivokos, bet kartu ir labai tikros, nuoširdžios, kupinos šilumos. Moksleiviai priešais fotoobjektyvą jaučiasi itin laisvai, lengvai pasiduoda fotografo išprovokuotoms improvizacijoms, nejusti jokio susikaustymo ar dirbtinumo. Ir nors kai kurios situacijos akivaizdžiai surežisuotos, režisūros autorius net nebando to maskuoti – jei mokiniai ir vaidina, tai ne ką kitą, o pačius save, menininkas gal tik kiek lengvai paprovokuoja. V. Straukas lengvai užmezga kontaktą su mokiniais, geba sukurti betarpišką santykį. Neabejotina, kad tam padeda įgytas pedagoginis išsilavinimas ir penkiolikos metų mokytojavimo bei mėgėjiškų spektaklių režisavimo patirtis.
Gerai pažinodamas mokyklos gyvenimą iš vidaus, išmanydamas paauglių psichologiją, fotomenininkas geba pastebėti ir užfiksuoti pačius įvairiausius moksleivių nuotaikų niuansus, įžvelgti ir atskleisti tebejuntamą abiturientų vaikiškumą, sumišusį su branda, nekaltą flirtą ar net erotiškumą (vėjo kilstelėta moksleivės uniforma ir nuoširdus krykštavimas), tačiau čia visai nevulgarus, o valiūkiškas, kaip ir patys paaugliai. Autorius stebi ir fiksuoja, kaip abiturientės mėgaujasi kasdienes tamsias uniformas pakeitusios į šviesias, gėlėtas išleistuvių sukneles ir, avėdamos aukštakulnius, gana nedrąsiai bando koketuoti ar net kiek drovisi savo moteriškumo. Tačiau fotografas pastebi ne tik polėkio momentus, bet ir virš santūrios šypsenos į objektyvą žvelgiančias liūdnokas, lyg ko klausiančias, ne tokias savimi pasitikinčias akis.
Į V. Strauko „Paskutinio skambučio“ fotografijas galima žvelgti iš daug skirtingų perspektyvų: kaip į ano meto fotografijos klasikos pavyzdį, analizuoti, kokie seniau buvo santykiai tarp moksleivių ir mokytojų arba tarp pačių mokinių, kokios buvo mokyklos švenčių tradicijos, galima stebėti besikeičiančias aprangos, šukuosenų madas, kaip atrodė tuometinės klasės, tačiau be šių, smarkiai pakitusių realijų, fotografijose yra ir nekintančių dalykų – itin plačios nuotaikų amplitudės ir stiprus žmogiškasis ryšys.
Ieva Meilutė-Svinkūnienė
Vaclovas Straukas gimė 1923 m. Požerėje (Šilalės r.). Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, apie penkiolika metų mokytojavo Žemaitijos mokyklose. Nuo 1969 iki 1988 m. dirbo fotografu Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate „Gražina“. 1970 m. buvo paskirtas vadovauti pirmajam Lietuvoje meninės fotografijos salonui, veikusiam Klaipėdoje. 1971 m. įstojo į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Surengė apie 30 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 60-yje bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje, yra pelnęs daug tarptautinių apdovanojimų.
Pomėgis fotografuoti atsirado iš tėvų gavus dovanų pirmąjį fotoaparatą gimnazijos baigimo proga, tačiau rimčiau į fotografiją pasinėrė jau būdamas brandaus amžiaus − sulaukęs 50-ies. Persikėlus į Klaipėdą, svarbiausiomis menininko kūrybos temomis tapo pajūrio kraštas bei jo žmonės: 1972 m. sukūrė fotografijų ciklą „Pamario motyvai“, 1975 m. – fotografijų ciklus „Kopos“, „Jaunoji Klaipėda“ (1977−1979), „Neringa“ (2004). Tačiau didžiausią pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų menininkas pelnė būtent serija „Paskutinis skambutis“.
Straukas 1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2008 m.), 2013 m. jam įteiktas Klaipėdos miesto Garbės piliečio ženklas, pelnė daugelį kitų apdovanojimų. Menininkas mirė 2017 m., palaidotas Klaipėdoje. Šiemet minimos V. Strauko 100-osios gimimo metinės.
Paroda parengta iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fotonuotraukų rinkinio.
Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.
2023 m. gegužės 10 d. 18 val. Vaclovo Strauko parodos „Paskutinis skambutis“ renginyje vyks atvira diskusija, kurioje dalyvaus Lietuvos fotomenininkas, pedagogas, profesorius Romualdas Požerskis, parodos kuratorė ir kitų fotografijos parodų kuratorė, leidinių sudarytoja Ieva Meilutė-Svinkūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto atstovai.