TAUTINIS KOSTIUMAS. INTERPRETACIJOS

06 balandžio, 2020

Gabija Mackevičiūtė

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus

Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja

Drąsi šalis

Mes – baltai. Baltų terminą 1845 m. pasiūlė vokiečių lingvistas, lietuvių, latvių, prūsų kalbų tyrinėtojas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (vok. Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann). Tautinės savasties klodų, kilmės (iš kur mes) teorijas mes patys puoselėjame ne taip ir senai, vos 200 metų ir tai, susidurdami su didžiausiais trukdžiais: karais, okupacijomis, ideologiniu spaudimu… Tad visai nenuostabu, kad ir šiandien, globalinio sinkretizmo epochoje mes pasauliui, kaip išskirtinį turtą nekompleksuodami, drąsiai (drąsi šalis) siūlome savo kryždirbystę ir sutartines (atitinkamai į UNESCO kultūros paveldą įtraukta 2001 ir 2010 metais). Nors esame istoriškai sena tauta, pažymėjusi valstybės vardo rašytiniuose šaltiniuose paminėjimo 1000-metį, tebesame įdomūs patys sau. Dar tebediskutuojame, kokia Lietuvos vardo kilmė… Ir tai yra gerai. Išgyvename demografinį nuosmukį, bet palaikome tautinės savasties gyvastį, tikėdamiesi, kad tai pravers ateities kartoms, kurių viliamės, kad bus….

2017 m. švęsdami Tautinio kostiumo metus atsigręžiame į materialųjį tautos paveldą. Deja, istorinis tautinio drabužio paveikslas gana skurdus. Duomenų apie paprastų gyventojų aprangą tiek vėlyvųjų viduramžių, tiek XV–XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose nedaug. Apie tai šiek tiek užsimenama Jano Dlugošo, Aleksandro Gvanjinio, Kasparo Henenbergerio, Jono Lasickio, Teodoro Lepnerio, Mato Pretorijaus veikaluose, pateikiama Eduardo Gizevijaus spalvotuose piešiniuose (klaipėdiečių drabužiai). Kaip ir apie daugelį tautinio identiteto detalių, informacijos apie drabužius daugėjo XIX amžiuje, XX a. pradžioje, kada ji buvo surinkta ir aprašyta jau pačių lietuvių (Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto, Povilo Višinskio, kt.), ar „nykstančios lietuvių tautos“ tyrinėtojų svetimšalių: Eduardo Volterio, Filipo Fortunatovo, Jurgio Zauerveino ir kitų.

Valstiečio rūbas – ne marškonis…

Lietuvos gyventojų apranga atitinkamu metu skyrėsi pagal ją dėvinčiųjų socialinį statusą, gyvenseną. Vienokie rūbai dėvėti bajorų, turtingųjų miestiečių, dvarininkų, kitokie paprastų žmonių ir valstiečių. Atitinkamai labiau pasiturintys, daugiau keliaujantys žmonės dėvėjo Europos mados tendencijas atitinkančius rūbus, tuo tarpu kaimo žmonės kasdienai ir ypatingoms progoms siūdinosi tradicinius rankų darbo drabužius. Tautinis kostiumas paprastai priskiriamas didžiosios tautos gyventojų, mūsų atveju – valstiečių, aprangos grupei. Tokiems kostiumams moterys audinius susiverpdavo pačios iš linų, kanapių ir vilnos. Audė rankinėmis staklėmis. Tik papuošimams naudodavo pirktinius spalvotus medvilnės siūlus. Geriausius vilnos ir lino siūlus dažydavo natūraliais augalinės kilmės dažikliais¹. Pasiruošti ypatingą iniciacijoms skirtą, apeiginį rūbą: vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms, kalendorinėms šventėms, susikrauti kraitelį ateičiai, pasisiūti kasdienius ir išeiginius drabužius buvo kiekvienos merginos ir moters pareiga. Ir tik nuo šeimos, bendruomenės tradicijų ir galimybių, krašto subtilių aplinkybių vieno ar kito etnografinio regiono gyventojų drabužiai įgijo savitus, tik jam būdingus bruožus.

Tradicinis tautinis kostiumas paprastai reiškia tam tikro laiko ir regiono daugumos gyventojų išeiginę aprangą. Lietuvių kostiumą reprezentuoja XIX a. pabaigos XX a. pirmos pusės kaimiškosios gyventojų grupės apranga. Šiandien tyrinėtojų yra išskiriami: autentiški etnografiniai drabužiai, tautiniai drabužiai, archeologinė, istorinė apranga, etnizuoti drabužiai, kolekcijos su liaudiško stiliaus elementais, pasaulietinė apranga²_.

Moterų rūbai pasižymėjo ne tik detalių įvairove, bet ir puošnumu – stilizuotų dekoracinių geometrinių, augalinių ornamentų gausa. Tad nenuostabu, kad daugiausiai tyrinėti ir komplektuoti moterų tautiniai drabužiai, nes vyrų kostiumai buvo ne tokie išskirtiniai, paprastesni. Tautinio rūbo tyrinėtojų, paprastai yra išskiriami keli etnografiniai lietuvių aprangos tipai: aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių (kapsų ir zanavykų), žemaičių ir Klaipėdos krašto gyventojų.

Kostiumas Dainų švenčių dalyviams

Pradėjus švęsti tautą vienijančias visuotines Dainų šventes, pirmoji įvyko 1924 m. Kaune, pastebėta, kad iš įvairiausių Lietuvos vietos atvykusių dalyvių apranga labai skirtinga ir atrodo skurdžiai, nedarniai. Tad, dar tarpukariu siekta sukurti unifikuotą, bet išlaikantį subtilų regioninį etnografinį atspalvį, proginį lietuvišką tautinio kostiumo variantą. Tautinio kostiumo raida ir rekonstrukcija tarpukariu itin domėjosi tekstilininkas, grafikas, tapytojas Antanas Tamošaitis. 1939 m. Kaune buvo išleistas A. Tamošaičio sudarytas lietuvių moterų tautinių rūbų albumas.³

Tačiau, labiausiai tautinio rūbo populiarinimu mieste, jo vartojimo paplitimu rūpinosi etnografė, pedagogė Mikalina Glemžaitė (1891–1985). Tautinio kostiumo, dailės tyrinėtoja, Šaulių sąjungos narė M. Glemžaitė Moterų Šaulių Tarybos leidinyje „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai“ rašė: „Tautinis drabužis pažymi tautos būdą, parodo tautos meną, skirtingą jos kultūrą. Tokių drabužių dėvėjimas turi didelės reikšmės ir tautiniam auklėjimui. Tautinis drabužis negali būti uniforma, nes jis turi būti daugiau ar mažiau individualus. Jis yra iškilmių aprėdas. Jis tinka dėvėti teatre, vakaruose bei baliuose. Ir kai mes norime ypatingai pagerbti kokią nors šventę, tada rėdomės tautiniais drabužiais“.4Pasitelkus tiek profesionalias, tiek mėgėjiškas kūrėjų pajėgas, ji surinko gausią įvairių Lietuvos regionų tautinių kostiumų pavyzdžių kolekciją, skatino savo mokinius, studentus fiksuoti etnografinius aprangos bruožus jų artimojoje aplinkoje.

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje yra saugomas negausus, tačiau itin vertingas M. Glemžaitės surinktų tautinio kostiumo pavyzdžių (piešinių, brėžinių, iškarpų) rinkinys. Pažymėtini profesionalaus dailininko, pedagogo Stasio Ušinsko sukurti moters tautinio kostiumo eskizai, savamokslės dailininkės Marijos Boreikaitės Kosuchinienės, M. Glemžaitės mokinių bei jos idėjų pasekėjų kūrybos darbai, atlikti 1928–1940 m.

2017 – Tautinio kostiumo metai

Priimdami Lietuvos Respublikos Seimo kvietimą išskirtinai paminėti Tautinio kostiumo metus, pristatome unikalią parodą – kelių lietuvių tautos generacijų tautinio kostiumo pavyzdžius, kaip komunikacijos su tautine kultūra apraišką. Parodoje „Tautinis kostiumas. Interpretacijos“ pristatoma kelių Lietuvos muziejų kolekcinė medžiaga žiūrovą nukelia tiek į XX amžiuje vykdytą etninių regionų tautinių kostiumų fiksavimo bei išsaugojimo ateities kartoms darbų lauką, tautinį identitetą pabrėžiančio stilizuoto kostiumo tarpukariu kūrybines paieškas. Tiek sugrąžina į „socialistinio turinio tautinėje formoje“ formavimo metą, parodant niveliuoto parodomojo (skirto šokių ir dainų šventėms) sovietinio lietuvio tautinį rūbą. Interaktyvia edukacine paroda, bendradarbiaudami su Lietuvos liaudies buities, Kauno miesto, Kaišiadorių muziejų specialistais, „LT identity“, šiuolaikiško etnizuoto rūbo kūrėjomis Ieva Ševiakovaite ir Jolanta Rimkute, siekiame paskatinti paieškas atsakymo į, pasirodo, vis dar aktualų klausimą: ką dėvėti šiandien, siekiant per rūbą atskleisti tautinę tapatybę? 2017-iems – Tautinio kostiumo metams skirtas projektas unikali galimybė palyginti visuomenės skonių ir pažiūrų kaitą, panaudojant originalią vaizdinę medžiagą iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus Mikalinos Glemžaitės rinkinio, Lietuvos liaudies buities muziejaus, Kauno miesto muziejaus, Kaišiadorių muziejaus, Lietuvos universitetų moterų asociacijos, dizaino kūrėjų UAB „Roso“ (direktorius Ričardas Šimukonis), Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „LIETUVA“ bei šiandien kuriančių dizainerių I. Ševiakovaitės ir J. Rimkutės rinkinių ir kolekcijų. Tarpinstitucinį projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Minint muziejaus 95-ąsias įkūrimo metines, paroda „Tautinis kostiumas. Interpretacijos“ siekiama ne tik populiarinti muziejaus rinkinį, bet ir leisti kiekvienam komunikuoti su istorija gyvai, pačiam kurti identifikacinį šiandienos lietuvaičio rūbą. Paroda nesiekiama rekonstruoti tautinio kostiumo raidą. Ši paroda – specifinis žvilgsnis į kostiumo istoriją ir, taip pat, kūrybinė erdvė, kur istorija tik įrankis atverti kelią naujai šiandienos tautinio kostiumo interpretacijai.

Ši keliaujanti paroda bus pristatyta įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naudota literatūra

_____________________

¹Stasė Bernotienė. Lietuvių liaudies moterų drabužiai. XVIII a. pab.– XX a. pr. Vilnius: „Mintis“, 1974.

²Lietuvos folklorinių ansamblių koncertinė apranga, 2017. Prieiga internetu: https://www.google.lt/#q=gs.elaba.lt/object/elaba:6143473/6143473.pdf&* (nuoroda:gs.elaba.lt/object/elaba:6143473/6143473.pdf).

³Sodžiaus menas 7-8. Lietuvių moterų tautiniai rūbai. Kaunas: Žemės ūkio rūmai, 1939.

⁴Mikalina Glemžaitė. Lietuvių moterų tautiniai drabužiai. Kaunas, 1939.– 5 p.

Iliustracijos

1. 161      Lietuviai, kaimo gyventojai. XX a. pr.

Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių

2.    Atgimimo dvelksmas. Kaunas, 1989 m.

Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių (foto E. Butkevičiaus)

 

„Kėdainių žinios“ Balticum TV reportažas apie Lietuvos švietimo istorijos muziejaus ir partnerių parodą TAUTINIS KOSTIUMAS. INTERPRETACIJOS Kėdainių krašto muziejuje:

https://www.youtube.com/watch?v=9peaNUWSpr0

Marijampolės TV žinių reportažas (nuo 22 – os min.) apie Lietuvos švietimo istorijos muziejaus ir partnerių parodą TAUTINIS KOSTIUMAS. INTERPRETACIJOS.
https://www.youtube.com/watch?v=aFV-oKMy8ZE

 

Konkurso nuostatai:

Kūrybinių darbų konkurso „Aš esu tautiškas” nuostatai