Kunigas Juozapas Silvestras Dovydaitis (1826–1883) – blaivybės sąjūdžio Lietuvos katalikų parapijose vedlys, šiame bare veikęs išvien su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Būdamas vyskupo sekretoriumi, skelbė Blaivybės brolijos įkūrimą ir viltį, kad kunigų ganomos „avelės“ maloningai suks nuo karčemų ir trauks šviesiu blaivaus gyvenimo keliu. Žemaičių dvasinės seminarijos Varniuose rektoriaus, rašytojo ir pedagogo, carinės Rusijos valdžios ilgiems dešimtmečiams ištremto į Sibiro platybes, J. S. Dovydaičio didaktinis veikalas „Šiaulėniškis senelis“ – vienas ryškiausių XIX a. antros pusės literatūrinių didaktinių kūrinių blaivybės tema. Aprašydamas kasdienę paprastų kaimo žmonių buitį, kaip ir pridera kunigui, visur ir visuomet akcentavo Dievo malonę ir tikėjimo jėgą, kiekvieno žmogaus pareigą gyventi dorai ir blaiviai, taikoje su viršesniais, smerkė girtuoklius (pijokus), įspėdamas apie jiems gręsiančią žiaurią ir negarbingą baigtį (sudegti liepsnose, būti apvogtiems, suvedžiotiems ir t.t.). „Dievas nor visus žmones nugręštie nuo arielkos“ – toks 1860 m. Vilniuje išleisto veikalo „Šiaulėniškis senelis“ moto.
Minint 200-ąsias kunigo, švietėjo, rašytojo, blaivybės skleidėjo, lietuvio tremtinio – Juozapo Silvestro Dovydaičio gimimo metines iš muziejaus rinkinių pristatome jo literatūrinio didaktinio veikalo „Šiaulėniškis senelis“ pirmosios dalies pakartotinį leidimą Vilniuje, 1863 metais. Juozas Tumas Vaižgantas savo „Paskaitoje“ apie J. S. Dovydaitį byloja: „Geras kunigas, geras lietuvis, geras rašytojas, geras žmogus: štai, kas buvo kunigas Juozapas-Silvestras Dovydaitis. Pridėk – kentėtojas už Tikėjimą ir Lietuvą“ („Paskaita“, 43 p.).
Informaciją parengė Lietuvos švietimo muziejaus rinkinio kuratorė Gabija Mackevičiūtė
