Įdomusis eksponatas
22 balandžio, 2023

Kiek daugiau nei 3 metus Lietuvoje trukusi nacistinės Vokietijos okupacija iki šiol prisimenama kaip tamsus laikotarpis mūsų šalies istorijoje. Nors iš pradžių turėta vilčių, kad naujasis režimas padės Lietuvai atkurti suverenitetą, greitai tapo aišku, kad vokiečių vykdoma politika savo žiaurumu daugeliu atveju netgi viršijo sovietų vykdytas represijas. Pagrindinė iš jų – sistematiškas žydų tautos naikinimas, ko rezultate Lietuvoje buvo nužudyta beveik 200 000 žydų.

Lietuvos gyventojų kilmės nustatymas to meto okupacinei valdžiai toli gražu ne visais atvejais buvo paprastas. Lietuvoje iki pat Holokausto pradžios gyveno sąlyginai didelė žydų populiacija. Per visą laiką nemaža dalis lietuvių šeimų susigiminiavo su žydų kilmės asmenimis. Vokiečiams tai nebuvo priimtina, tad jie ėmėsi ganėtinai netradicinių metodų siekiant užtikrinti, kad žydų kilmės asmenys neužimtų pareigų valstybės įstaigose.

Nuotraukoje matote 1942 m. Spernios pradžios mokyklos vedėjo pareigas ėjusio Stasio Navio (Navicko) (1905–1947) pareiškimą, kuriame jis patvirtina, kad jo artimiausi giminaičiai nėra žydų kilmės asmenys. Nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu tarnautojai turėdavo pasirašyti tokius dokumentus norėdami išlaikyti savo einamas pareigas bei nesukelti įtarimų valdžiai. Nors šiandien tokie pareiškimai gali atrodyti absurdiškai, visgi tai buvo visiškai įprasta praktika XX a. 4-5 deš. nacistinėje Vokietijoje bei jos okupuotuose kraštuose, kas tik dar kartą iliustruoja šio režimo brutalumą žydų tautos atžvilgiu.

Įdomu pastebėti tai, kad šį dokumentą pasirašęs S. Navys nacistinės Vokietijos okupacijos metais pasižymėjo būtent kaip žydų gelbėtojas. 1944 m. pavasarį į jo namus Gražulių kaime (dab. Spernios sen.) pasibeldė iš Kauno geto pabėgusi ir netoliese besislapsčiusi Lėja Portaitė, kurią S. Navys ir jo žmona priglaudė savo namuose. Navių šeima taip pat šelpė besislapstančius brolius Abelį ir Josefą Vanšteinus bei būsimą Lėjos vyrą Samuelį Ingelį. Deja, bet žydus gelbėjusio S. Navio likimas susiklostė tragiškai – jis buvo nužudytas 1947 m. S. Naviui ir jo žmonai Stasei 1997 m. buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių garbės vardai, o 2011 m. – Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiaus apdovanojimai.

Nuotraukoje eksponatas iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių

Image

Informaciją parengė Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkas Laurynas Blažys