Šiais metais minime rašytojos, aktyvios visuomenės ir kultūros veikėjos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės – Žemaitės 180-ąsias gimimo metines!
Žemaitė – viena ryškiausių lietuvių realistinės prozos kūrėjų. Savo kūriniuose ji jautriai ir taikliai vaizdavo kaimo žmogaus buitį, tarpusavio santykius, moters padėtį ir socialinę neteisybę. Į literatūros pasaulį ji įžengė gana vėlai – pirmąjį savo kūrinį paskelbė būdama 49 metų. Tačiau kūrybinis palikimas itin gausus ir įspūdingas – per gyvenimą Žemaitė parašė apie 350 apsakymų, apysakų, pjesių ir kitų kūrinių.
Jos veikla neapsiribojo vien literatūriniu darbu. Žemaitė buvo aktyvi švietėja, moterų teisių gynėja ir tautinio atgimimo dalyvė. Ji prisidėjo prie lietuviško žodžio ir tautinės savimonės stiprinimo, rėmė 1863–1864 m. sukilimo dalyvius, dirbo laikraščių „Lietuvos žinios“ ir „Aušrinė“ redaktore, skatino moterų įsitraukimą į visuomeninį gyvenimą, 1907 m. dalyvavo reikšmingame pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime.
Net ir sulaukusi garbingo amžiaus, Žemaitė liko aktyvi visuomeniniame darbe. Pirmojo pasaulinio karo metais įsitraukė į pabėgėlių paramos veiklą, vadovavo Vilniaus lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti prieglaudai Antakalnyje, vėliau išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur rinko aukas karo pabėgėliams.
Infoirmaciją parengė Lietuvos švietimo muziejaus muziejinės veiklos kuratorė Karolina Jociūtė
