Šiais metais minime 125-ąsias rašytojo, Lietuvos kariuomenės savanorio, Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininko Prano Daunio gimimo metines!
Pranas Daunys gimė 1900 m. rugsėjo 16 d. Paneveržio kaime, Utenos rajone. Būdamas vos dvejų neteko motinos, o Pirmojo pasaulinio karo metais be žinios dingo ir jo tėvas su vyresniuoju broliu. Našlaitį priglaudė dėdė Juozas Juozapavičius, rūpinęsis sūnėno ateitimi bei pradiniu jo išsilavinimu.
Sulaukęs devyniolikos, P. Daunys įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių gretas, tarnavo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Pirmajame pėstininkų pulke, kur pasiekė vyresniojo puskarininkio laipsnį. Kariuomenėje garsėjo ne tik drąsa, bet ir švietėjiška veikla – kartu su dviem jaunais leitenantais mokė beraščius karius skaityti ir rašyti. 1923 m. sausio 6 d., kovų su baltalenkių partizanais metu Avižonių kaime ties Širvintomis, sprogo granata, sunkiai sužeidusi jam galvą. Po šio sužeidimo P. Daunys neteko regėjimo ir iš dalies klausos.
Vis dėlto patirti sunkumai jo nesustabdė. Po kelerių metų jis išvyko mokytis į Rygos aklųjų institutą, aktyviai prisidėjo prie pirmojo Lietuvos aklųjų suvažiavimo organizavimo. Suvažiavimo metu įkurta Lietuvos aklųjų sąjunga ir numatytos gairės Kauno aklųjų instituto steigimui. P. Daunio pastangomis lietuvių kalbai pritaikytas Brailio raštas, kuris 1927 m. buvo patvirtintas Lietuvos švietimo ministerijos.
Už nuopelnus 1928 m. jis apdovanotas pirmos rūšies trečiojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu bei Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais.
Tuo pat laikotarpiu P. Daunys buvo aktyvus ir kūryboje. 1933 m. išleido autobiografiją „Vargo keliais“, 1937 m. – novelių rinkinį „Ties likimo sostu“, o 1940 m. – autobiografinį romaną „Benius Vanagas“. Jis taip pat aktyviai bendradarbiavo spaudoje, rašė leidiniuose „Aklųjų dalia“, „Mūsų aklieji“, kuriuose kėlė idėjas apie aklųjų bei kurčiųjų organizuotą veiklą.
Ne mažiau svarbus buvo ir jo muzikinis talentas – P. Daunys puikiai grojo pianinu bei kanklėmis, o 1928 –1930 m. Kauno aklųjų institute dirbo muzikos mokytoju.
1944–1945 m. jis ėjo Kauno aklųjų įmonės direktoriaus pareigas, vėliau dirbo Kauno gamybiniame aklųjų mokymo kombinate.
1962 m. liepos 13 d. P. Daunys mirė, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
1992 m. buvo įkurtas P. Daunio fondas akliesiems remti. 2010 m. jo vardu pavadintas Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (dabar – Kauno Prano Daunio ugdymo centras). 2014 m. Kaune, prie Taikos prospekto, atidengtas paminklas, skirtas Prano Daunio atminimui įamžinti.
Informaciją parengė Lietuvos švietimo muziejaus muziejinės veiklos kuratorė Karolina Jociūtė
