Meno istorijoje nemažai pavyzdžių, kuomet dalis amžininkų nepripažino kūrėjų, ilgainiui tapusių žymiais.
Savu laiku aštrios kritikos neišvengė ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. 1925 m. literatūros ir meno mėnesiniame žurnale „Baras“ penktame numeryje pasirodė Adomo Jakšto straipsnis „Mano kritikams“. Sprendžiant iš jo, vyko aršios literatūrinės diskusijos tarp tuometinių žymių veikėjų, tokių kaip B. Sruoga, M. Biržiška, J. Tumas–Vaižgantas ir jau minėtas A. Jakštas.
Pats Adomas Jakštas (tikroji pavardė – Aleksandras Dambrauskas) – žymus kunigas, rašytojas, vienas iš lietuvių literatūrinės kritikos pradininkų. Tačiau jo ir jaunosios modernistų kartos požiūriai dažnai nesutapdavo. Jis buvo vienas iš tų, kurie nepripažino M. K. Čiurlionio meno, jo darbuose tematęs „gryną varsų mišinį, iš kurio nematyti jokios minties“. Jį piktino kritikai, skelbę, „kad visi Čiurlionies paveikslai, be jokios išimties, esą geniališki, visi brangiai mokėtini ir visi Dailės muziejun dėtini.“ Jo nuomone, tie, kas „nusprendė atpirkti visus be skirtumo Čiurlionies paveikslus, tai greičiausiai bus padarę vieno kito aklo Čiurlionienės gerbėjo suhipnotizuoti“.
Informaciją parengė Lietuvos švietimo muziejaus muziejinės veiklos kuratorė Dalia Galminienė
