by LSIM
Nuotraukoje: Antanas Smetona. Fotografija iš Lietuvos švietimo muziejaus rinkinių
Šiemet minime Antano Smetonos, Vasario 16-osios Akto signataro ir pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento 150-ąsias gimimo metines.
Smetona didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė visuomeninei bei politinei veiklai. Aktyviai įsitraukė į organizacijų veiklą, prisidėjo prie lietuviškos spaudos leidybos, kartu su Juozu Tūbeliu bei Jonu Jablonskiu redagavo laikraštį „Lietuvos ūkininkas“, „Viltis“, „Vairas“. Leidiniuose buvo formuojama tautiškumo ideologija bei propaguojama švietimo ir kultūros svarba tautos prisikėlimui.
1917 rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijoje A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Kartu su kitais institucijos nariais 1918 m. vasario 16 d. pasirašė visiems žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Sekančių metų balandžio 6 d. tapo pirmuoju Lietuvos Prezidentu. A. Smetona buvo III Seimo atstovas, o po tų pačių metų gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo antrą kartą tapo Lietuvos Respublikos prezidentu.
Smetona vertinamas nevienareikšmiškai. Jis pažeidė Lietuvos Respublikos konstituciją, kai 1927 m. balandį paleido seimą bei įvedė autoritarinį prezidentinį režimą. Taip pat apribojo opozicijos veiklos galimybes, varžė laisvę viešai skleisti aukščiausiajai valstybės valdžiai nepalankias nuostatas.
Antrąją prezidento kadenciją nutraukė Sovietinė okupacija. 1940 m. birželio 15 d. paskutiniame Vyriausybės posėdyje A. Smetona siūlė atmesti Sovietų Sąjungos ultimatumą Lietuvai bei ginklu priešintis SSRS kariuomenei. Suvokdamas iškilusį pavojų valstybei A. Smetona su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją, kur buvo pasirašyti Kybartų aktai. 1941 m. kovo mėnesį apsistojo JAV. 1941 m. gegužės 2 d. viešėdamas Čikagoje pasakė kalbą, kurioje, pabrėžė būtinumą išlaikyti Lietuvos Vyriausybės tęstinumą užsienyje. Mįslingomis aplinkybėmis 1944 m. sausio 9 d. žuvo namuose kilusio gaisro metu.
Smetonos pasitraukimą iš Lietuvos daugelis žmonių vertina kontroversiškai, bet A. Smetonos, kaip asmenybės, svarba kelyje į 1918 m. Nepriklausomybę nepaneigiama. Jis padėjo perorientuoti Lietuvos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą iš Rytų į Vakarus. Domėjosi Lietuvos ūkio bei kultūros plėtra, skatino lietuvių kalbos tęstinumą bei siekė saugoti toleranciją kitoms šalyje gyvenančioms tautoms.
Informaciją parengė Lietuvos švietimo muziejaus rinkinio kuratorė Silvija Jankauskaitė