MUZIEJINIAI EKSPONATAI – KETURIŲ DEŠIMTMEČIŲ SPAUDOS LOTYNIŠKAIS RAŠMENIMIS DRAUDIMO LIUDYTOJAI

by lsim

Gabija Mackevičiūtė

Lietuvos švietimo sitorijos muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja

Homines historium ignare, sempre pueri est – visiems žinomas antikos išminčių patarimas. Deja, dažniausiai prasprūstantis pro beprotišku gyvenimo tempu lekiančios žmonijos ausis… Nors ir okupaciniai, ir diktatoriški režimai, griūvančios imperijos palieka ryškius įspaudus žmonių sąmonėje, tautų materialioje kultūroje ir dvasioje, nepakankamai pasimokoma iš ankstesnių visuomenių padarytų klaidų, neįsigilinama į skausmingo palikimo ženklus. Todėl istorikams, o taip pat ir muziejininkams tenka nelengva misija, tarsi iš gausybės rago besiliejančiame žinių ir informacijos sraute, gaivinti istorinę atmintį visuomenėje, leisti muziejiniams eksponatams liudyti tiesą, sutelkti dėmesį į svarbiausius, istorinio laiko verčių išmatuotus dalykus. Priminti su kokiais iššūkiais žmonija jau susidūrė, kaip jie buvo įveikti… Prisimindami daugiau nei 150-ies metų senumo įvykius – spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo Lietuvos teritorijoje įvedimą, pažvelkime, ką mums sako švietimo paveldo objektai, taip vadinamas „sunkusis muziejinis paveldas“, kokias sąsajas su šiandiena atskleidžia…

1795 m. Austrijos, Prūsijos ir Rusijos monarchinės galybės sunaikino Abiejų Tautų Respubliką – Lenkijos ir Lietuvos Valstybę. Beveik visa Lietuvos didžioji kunigaikštystė atiteko imperinei Rusijai, Lietuva tapo, taip vadinamu, Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu. „Naujų žemių“ gyventojų asimiliacijai imta taikyti rusifikacijos politika. Sukurta vieninga, valstybės kontroliuojama švietimo sistema, turėjusi išugdyti lojalią valstybės politikai jaunąją kartą. Po XIX a. Lietuvos ir Lenkijos gyventojų sukilimų prieš Rusijos valdžią, rusifikacija tik stiprėjo: uždarytas Vilniaus universitetas, 1864 m. uždrausta leisti bei naudoti spaudą ir literatūrą lotyniškais rašmenimis, iš mokymo programų pašalinta lietuvių kalba (lietuvių kalba dėstyta tik Marijampolės berniukų gimnazijoje ir Veiverių mokytojų seminarijoje), lietuviams mokytojams neleista dirbti savame krašte. Sukurta speciali nutautinimo metodika, rusų kalbos raidynas kirilica, pritaikytas masiniam vartojimui bei lotyniškos abėcėlės pakeitimui. Tekstai, lietuvių kalbai pritaikytu rusišku raidynu (taip vadinamos – graždankos) leisti Rusijos valdžios. Per 40 spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo metų, išspausdinti 55 tokie leidiniai. Pirmiausiai religingai lietuvių tautai kirilica parengti ir paskleisti maldynai. Vieną populiariausių maldaknygių „Seną aukso altorių“, jo lotynišką versiją, iš katalikų namų ir turėjo išstumti naujadaras kirilica (СЕНАСЪ АУКСА АЛТОРЮСЪ АРБА СУРИНКИМАСБ ИВАИРЮ МАЛДУНЪ ИРЪ ГЂСМЮНБ ДЕВАЪАЙМИНГАМ КАТАЛИКУЙ).

Po Lenkijos ir Lietuvos gyventojų pasipriešinimų Rusijos okupacijai ir cariniam režimui (1831, 1863 metų sukilimų), rusų politika suaktyvino nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurstymą. Bet, tuo pačiu, visai to nesiekdama, paskatino lietuvių tautinio identiteto paieškas. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, cenzūra, represijos prieš nepaklusniuosius, kurstė, tautos kelio savarankiško politinio gyvenimo link, idėjų židinį. Tautinis atgimimas plito su „Aušra“ ir „Varpu“, Lietuvoje knygnešių pramintais takais, daraktorinių mokyklų grytelėse, kur mokslus pradėdavo buvusių baudžiauninkų vaikai – dauguma būsimųjų nacionalinės valstybės kūrėjų… Rusiškos cenzūros, psichologinio spaudimo sąlygomis, lietuvių tautinio atgimimo šauklys Vincas Kudirka 1889 m. sukūrė „Tautišką giesmę“ – įpareigojimą ateities kartoms dirbti Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei…

Iliustracinės švietimo istorijos detalės – muziejaus eksponatai, neatsitiktiniai, tai vadovėliai ir mokymo priemonės Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašto mokykloms – taip vadinamas sunkusis paveldas, liudijantis lietuvių tautos vieno istorinio laikotarpio raidos aplinkybes. Nuo 1864 m., vadovaujantis draudimu rengti ir spausdinti vadovėlius ir bet kokią kitą literatūrą lotyniškomis raidėmis, pagrindinės mokymo priemonės, patvirtintos cenzūros Vilniuje, buvo ruošiamos rusų kalba bei paremtos rusų mokymo ir auklėjimo tradicija. Keletas pavyzdžių iš 1892–1904 m. mokymo priemonių valdinėms mokykloms. Valdinės mokyklos trečios klasės moksleivių „Skaitinių knygoje“ Tėvynės pažinimo (Отечествоведенiе) skyrius prasideda eiliuotu I. Nikitino tekstu „Русь“, citatos pradžia: „…Tai tu, mano Rusija galingoji, mano tėviškė pravoslaviškoji (…) Laukus savo pavertei totorių minių kapais, sprendei išlikimo, ar mirties klausimą Lietuvos grėsmės akivaizdoje(…) Tik carui pašaukus, tauta į kovą iš visų šalies platybių kelias, net vaikai, seniai ir moterys kraujo puoton priešus kviečia…(…) Kurčiose stepėse amžiams priešai paguldyti, šiaurės vėjų pravirkdyti…(…) Tavo turtams nėra ribų; klesti laukai, ošia miškai, žemėj snaudžia aukso turtai. Po visus pasaulio kraštus pasklidęs tavo galybės garsas aidi.(…) Yra už ką, Rusija galingoji, mylėt tave, vadinti motina, už tavo garbę kovot ir nebot dėl tavęs netekt galvos…“¹, citatos pabaiga (straipsnio aut. tiesioginis vertimas). Krašto geografijos apžvalgoje daug dėmesio skiriama Vilniui. Ypač plačiai aprašoma Vilniaus miesto kaip rusų kariuomenės įsitvirtinimo bastiono svarba XIX a. Rusijos geopolitinėje situacijoje. Liaupsinamas Šiaurės Vakarų Rusijos krašto valdytojas grafas Michailas Muravjovas, „staigiais ir ryžtingais veiksmais užgesinęs 1863 m. sukilimą ir įtvirtinęs ramybę krašte, atstatęs bei įkūręs naujus pravoslavų tikybos centrus ir vėl, Vilnių pavertęs rusišku miestu“… 1899 m., dėkinga jam Rusija, priešais generalgubernatoriaus rūmus pastatė paminklą… Nepamiršta paminėti ir pikantiška A. Puškino senelio Hanibalo ir Petro Pirmojo krikšto saitų Vilniuje istorija. Gana plačiai aprašoma Žečpospolitos (Abiejų Tautų respublikos) padalijimų istorija, liaupsinama Rusijos – silpnųjų gelbėtojos, tvarkos ir taikos Europoje įtvirtintojos pozicija (pvz.: kaip užguita Krymo stačiatikių mažuma pasiprašius pagalbos iš brolių krikščionių Rusijos, ir šioji „neturėjusi teisės“ silpniesiems nepadėti…). Dar ideologiškai paveikiau parengta N. Odincovo, V. Bogojavlenskio SKAITYMO KNYGA RUSIJOS ŠIAURĖS VAKARŲ KRAŠTO LIAUDIES MOKYKLOMS (КНИГА ДЛЯ ЧТЕНIЯ в народныхъ училищахъ СЕВЕРНО ЗАПАДНОГО КРАЯ РОССIИ. Первый годъ обученія./ Составили Н. Одинцовъ и В. Богоявленскій./ ВИЛЪНА. 1898 (LŠIM 3315 / II K 6406)). Tai – tipinė, kryptinga rusofilo formavimo priemonė: su didžiosios Rusijos caro pagarbinimu ir stačiatikių (krikščionių ortodoksų) maldomis: Слався Слався/ нашь Русскій Царь/ Господомь данный/ нам Царь – Государь!/ Да будеть безсмертень Твой Царскій родь/ Да имь благоденствуеть/ Русскій народь!. Muzikos mokymo vadovėlis prasideda ne kuo kitu, o eiliuotu pasveikinimu: Dieve, saugok, carą!(„Боже, Царя храни!“: царствуй на страхъ врагамъ, Царь православны!)² Dangiškoji gerojo valdovo iliuzija, savas/svetimas, draugas/priešas – tai nuo mažumės diegiamų mąstymo šablonų grandinė, aplinkos suvokimo kodavimo sistema, šimtmečiais taikyta rusams, o daugiau nei prieš 150 m. mėginta pritaikyti ir rusinamoms Europos tautom. Koks gajus šis mąstymo kodas ir šiandien galime matyti Ukrainos įvykių kontekste, kai kurių slavų valstybių komunikacijos, suskilusios Europos vienybės ženkluose.

Išnašos

1. КНИГА ДЛЯ ЧТЕНIЯ в народныхъ училищахъ СЕВЕРНО ЗАПАДНОГО КРАЯ РОССIИ. Первый годъ обученія./ Составили Н. Одинцовъ и В. Богоявленскій./ВИЛЪНА. 1898.

2. N. Odincovas, V. Bogojavlenskis. SKAITYMO KNYGA RUSIJOS ŠIAURĖS – VAKARŲ KRAŠTO LIAUDIES MOKYKLOMS. Vilnius, 1898 m.