Lietuvos švietimo istorijos muziejus
Palaukite
Staltiesė „Nuodingi augalai“

Kategorija:

Aprašymas

Staltiesės išmatavimai 250 x 150 cm.

 

Nuodingosios augalų savybės 

1. Ciklamenas (Cyclamen europaeum L.) – gumbai skatina vėmimą, viduriavimą, net sukeldami paralyžių ir traukulius. Augalas buvo naudojamas kaip stipri vidurius laisvinanti priemonė. Homeopatijoje švieži gumbai vis dar naudojami nuo galvos skausmų, migrenos ir virškinimo sutrikimams gydyti. Antikos laikais gydyta gyvačių įkandimai, podagra ir blužnies ligos.

2. Paprastoji durnaropė (Datura Stramonium L.) – anksčiau sudžiovinti lapai buvo naudojami medicinoje astmai, mėšlungiškam kosuliui ir Parkinsono ligai gydyti. Švieži augalai kaip homeopatinė priemonė buvo skiriami esant aukštai temperatūrai, akių uždegimui ir psichinėmis ligoms gydyti. Durnaropė buvo dažnai naudojama raganų procesų pasiklausymuose. Ji buvo vadinamojo raganų kremo, kuris sukeldavo apkvaitimo būseną, sudėtinė dalis. Raganos, panaudojusios tokio kremo,  tikėjo, kad gali kuo nors pasiversti ir skraidyti.

3. Vaistinė šunvyšnė (Atropa Belladonna L.) – šio augalo nuodingoji medžiaga susidaro tik tada, kai augalas išdžiovinamas. Buvo naudojamas įvairiuose burtuose. Moderni medicina naudoja išskirtinai standartizuotus preparatus: jie malšina įvairių organų traukulius, mažina gleivinės liaukų sekreciją arba praplečia vyzdžius atliekant akių tyrimus. Kad vaistinė šunvyšnė nuodinga, žinojo ir škotai, kurie 1035 metais buvo užpulti vikingų. Jie įmaišydavo šunvyšnės į maistą ir laimėdavo be kalavijų. Kadangi veiklioji šunvyšnės medžiaga sukelia haliucinacijas, raganos manė, kad apsvaigusios šunvyšne, gali skraidyti.

4. Keturlapė vilkauogė (Paris quadrifolia L.) – visos augalo dalys, ypač šakniastiebiai ir uogos, nuodingos žmogui, ypač vaikams. Iš gyvulių labiausiai kenkia arkliams. Paukščiams uogos nenuodingos. Nektaras nuodingas bitėms. Tiek augalo pavadinimo, tiek jo panaudojimas yra apipintas legendomis: kas su savimi nešiojasi uogas tikėjo, kad apsisaugos nuo maro. Žolė naudojama tik homeopatijoje esant galvos skausmui ir kvėpavimo takų uždegimui.

4.1. Mėlynoji kurpelė (Aconitum Napellus L.) – yra mirtinai nuodingas augalas. Visos dalys yra labai nuodingos, bet šaknyse net 90 proc. daugiau nuodingųjų medžiagų nei lapuose. Senovėje jos sultimis tepdavo strėlių antgalius bei naudodavo nuodų gamybai. Netgi, skinant kurpelę be pirštinių, užtryškusios sultys ant odos gali sukelti alerginę reakciją, gali toje vietoje atsirasti dilgčiojimas, vėliau plintantis galūne, atsirasti judėjimo sutrikimai, galvos svaigimas. Apsinuodijimo simptomai pasireiškia po 15-60 minučių. Paragavus gali atsirasti liežuvio deginimas, pykinimas, vėmimas, stiprūs pilvo skausmai, traukuliai, kvėpavimo problemos, gali paveikti ir nervų sistemą, padidėti prakaitavimas, nesuteikus laiku reikiamos medicininės pagalbos gali ištikti skaudi mirtis.

Parašykite komentarą